džokeris ant stalo

Jei tikėti pono Darvino teorija – mes kažkada turėjome uodegą, kuri, praradus praktinę naudą, nudžiūvo ir nunyko. Tiesa sakant, tam tikrais atvejais, ji visai praverstų, pavyzdžiui galėtumėm rankomis spaudyti klaviatūrą, o su uodega – pelę.

Taipogi, mes kažkada turėjome smegenis. Ir vėlgi, jei tikėti to paties pono Darvino teorija, smegenys evoliucionavo taip pat.

Pulitzerio premiją laimėjęs amerikietis Nicholas Carr apie savo smegenų evoliuciją sako: „Per paskutinius kelerius metus pajutau nemalonų jausmą, tarsi kažkas įsikišo man į smegenis, peradresuodamas neuronų tinklus ir perprogramuodamas atmintį. Aš nepraradau proto- bent jau taip man atrodo- tačiau jis pasikeitė. Nebemąstau taip, kaip anksčiau. Galiu itin aiškiai tai pajausti skaitydamas. Anksčiau pasinerti į knygą, ar ilgą straipsnį būdavo lengva. Mane pagaudavo siužetas, ar argumentų posūkiai, ir taip valandų valandas keliaudavau ilgais prozos takais. Dabar tai atsitinka itin retai. Mano koncentracija išnyksta po dviejų trijų puslapių. Nekantrauju, pametu tėkmę, pradedu ieškoti, ką dabar veikti. Jausmas toks, tarsi turėčiau atitempti savo besipriešinančias smegenis atgal prie teksto. Skaitymas susikaupus, kuris anksčiau būdavo natūralus, tapo kova“. (Vertimas: Vido Jankausko)

Žinoma kad evoliucionavo.

Juk viskas pasikeitė.

Anksčiau sau išeidavo valstietis lauko arti ir ardavo kol suardavo.

Dar anksčiau – išeidavo medžioti ir laukdavo tris dienas kol į jo pastatytą kilpą kas nors įklius.

Įsivaizduojat?

Tris dienas būdavo offline. Aišku jei per tą laiką jo nesudorodavo koks nors išbadėjęs dinozauras ar kraujo neišgerdavo nekalta mergele apsimetęs girių kraugerys.

Nenuostabu, kad tuometiniai žmonės garbindavo tai, kas jiems sukeldavo didžiausią įspūdį. Saulę, Mėnulį, Žaibą, koki nors keistą akmenį su skylute, meškino dantį ar paršelį su dviem galvom.

Tuomet žmonėms buvo svarbu maksimaliai ilgai išlikti vienoje užduotyje, nesiblaškyti, nes jei nukreipsi savo dėmesį kitur – kaip mat nulėksi nuo banguojančioje jūroje besisiūbuojančio burlaivio stiebo ar tau pirštus nutrauks kokios nors pramonės amžiaus pradžios staklės.

Dabar gi mums reikia visai kitokių savybių.

Jei visą dieną nieko daugiau neveiksi tik darysi vieną ekselio lentelę – tai tu komerciškai žuvęs. Nespėsi atsakyti bent į 50 emailų. Neatsakyti ilgiau nei per dvi valandas šiais laikais – jau blogos reakcijos požymis. O pagalvok apie savo 500 Facebook draugų. Nežinosi ką jie šiandien nuveikė. Jau nekabant apie Lietuvos ir pasaulio įvykius.

Todėl mūsų smegenys pasikeitė. Jos išmoko blaškyti mūsų dėmesį šen bei ten.

Kaip manot, kodel Google, Volvo ir kiti taip skuba įgyvendinti automobilio, kuriam nereikės vairuotojo, koncepciją? Jie puikiai suvokia, kad po kurio laiko mes jau nebemokėsime vairuoti, tiesiog negalėsime susikoncentruoti į tą veiklą.

Kino ir reklamų kūrėjai jau atsižvelgia į šias tendencijas. Kadrai trumpėja, viskas turi vykti greitai, kad žiūrovui nedingtų kantrybė ir nuolatinės stimuliacijos dėka jis išlauktų iki message pabaigos.

Štai pavyzdžiui garsioji Danske banko reklama.

Danske banko reklama „Mes ne tokie kaip jums atrodo“

49 sekundės – 39 kadrai, įskaitant BUČINĮ.

Apsidairykite kokiame nors vidutinio nuobodumo verslo susitikime. Kiek procentų dalyvių kažką maigo savo išmaniuosiuose drauguose? Kiek procentų užsirašinėja (tai irgi būdas nesikoncentruoti). Ir kiek procentų įdėmiai klausosi, tuo pačiu nervingai nejudindami jokios savo galūnės, įskaitant uodegą?

Mokslininkai sako, kad mūsų smegenys yra neįtikėtinai plastiškos – t.y. sugebančios greitai keistis. Taip pat dar mokslininkai sako, kad mes turime taip vadinamus veidrodinius neuronus, kurių dėka ką nors stebint mūsų smegenyse vyksta tos pačios chemines reakcijos kaip tai darant.

Įsivaizduokit bežiovaujantį žmogų. Sunku su vaizduote?

Nepajautėte, kaip jus pačius šiek tiek suėmė žiovulys? Sveikinu, jūs irgi turit tuos neuronus.

Veidrodiniai neuronai taip pat paaiškina daugybę kitų žmogaus poelgių, susijusių su susitapatinimo veiksmu. Visa sporto ir celebrity pramonė laikosi ant veidrodinių neuronų. Mes tapatinamės su savo mėgstamais sportininkais ar šou verslo rykliais.

Stebėdami varžybas – smegenyse mes žaidžiame. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti tą pralaimėjimo kančią ar pergalės euforiją? Juk, logiškai mąstant, mums nei šilta nei šalta turėtų būti. Bet ne, kai kurie taip susitapatina, kad net puola mušti tų kitų – susitapatinusių su priešininkų komanda.

Psichologai sako, kad veidrodinių neuronų dėka, net užkietėjęs pesimistas pakankamai ilgą laiką praleidęs tarp optimistų – pats taptų optimistu. Žinoma, niekas to nepatikrino praktiškai, nes rask tu dabar kad gudrus optimistą. Optimistai nepopuliarūs arba net pavojingi. Jei žmogus gerai jaučiasi, vadinasi jam nieko netrūksta. O jei jam nieko netrūksta, tai ką tu jam parduosi?

Taigi, per gana trumpą laiką mūsų smegenys gerokai evoliucionavo. Dabar mes pritaikyti išsibarstymui (girdėjau jaunimas kartais sako – išsitaškymui. Pvz.: einu šįvakar į klubą išsitaškyti, suprask kreipsiu dėmesį į visas merginas iš karto).

Ir jei netyčia patenkame į aplinką, kurioje galimybių pritaikyti išsibarstymą nėra – pavyzdžiui atostogos, ten kur nėra wireless (o čia kur taip? Mongolijoje gal?), tai mums kyla įvairiausių pagundų malšinti tą įtampą, kuri mums kyla. Kurortiniai romanai ir all included prisigėrimas jau tampa atgyvena, todėl reikia kažką veikti ekstremalaus, tarkim slidėmis leistis nuo kalno arba nerti po vandeniu arba apžiūrėti 30 architektūros paminklų per dieną.

Kaip bebūtų, kiekvienas evoliucijos žingsnis kažką duoda, o kažką atima.

Nukrito uodega, išsitiesino nykštys – nebegalim virtuoziškai liuoksėti nuo šakos ant šakos. Jau reikia papildomos įrangos, virvių ir t. t. O dar ir aukščio baimė atsirado.

Išmokom įkurti ugnį, nebereikia dantimis plėšyti žalios mėsos, o galima ramiai sau žiaumoti kotletą – susiaurėjo žandikaulis. Jums jau išrovė netelpančius protinius dantis? Man – jau. Nepamenu, kad kada dar bučiau taip apsvaigęs, kaip tada nuo nuskausminamųjų. Net kraujas, trykštantis iš mano burnos ant močiutės su replėm chalato atrodė kažkoks meniškas.

Išsiugdėm smegenų savybę priimti ir apdoroti nuolatinius informacinės ir vaizdinės stimuliacijos pliūpsnius – praradom ramybę.

Dabar mūsų minčių malūnėlis sukasi kaip pašėlęs, nesvarbu ar jį pučia tikros ar tik mūsų pačių išgalvotos informacijos srautas. Anksčiau žmonės sakydavo tai ką galvoja, dabar galvoja „ką čia aš dabar kalbu?“. Nes smegenys yra ne tik kad plastiškos, jos dar yra pakankamai nepriklausomos.

Netikit?

Štai eksperimentas: nuo šiol 27 dienas nei karto nepagalvokite apie Viktorą Uspaskichą. Nei vienos minties ar emocijos. Net jei jį pamatysite per televizorių – jūsų galvoje turi būti vakuumas.

Jei pavyks, sveikinu – jūs esate savo smegenų šeimininkas.

O tie, kam eksperimentas atrodo per ilgas galit pagalvoti apie tuos atvejus kai supykote ir kam nors prikalbėjote visiškų kvailysčių. Tikiu, kad kokį kartą per 10 metų taip nutinka visiems. O jei situaciją valdytumėt patys, tikriausiai taip nebūtumėt pasielgę? Bet, panašu kad kažkas jūsų galvoje tuo metu paėmė valdžią į savo rankas.

Man iš ties labai smalsu, kas bus toliau.

Taip smalsu, kad aš pasiruošęs didžiąją laiko dalį praleisti offline.

Garsiausias nūdienos sienų paišybos (graffiti) veikėjas, žinomas slapyvardžiu Banksy, kažkurią dieną buvo itin prastos nuotaikos ir sukurpė štai tokį atsišaukimą, plačiai pasklidusį po įvairiausius interneto užkampius.

Bla bla bla, pone Banksy.

Juk nebūtina priimti visko taip asmeniškai. Jei žmogus, pamatęs reklamą, tuoj pat bėga į parduotuvę pirkti – ar vien reklamos užsakovas ar reklamos agentūra dėl to kalta?

„Spontaniškų pirkėjų dėl didelio reklamos ir informacijos kiekio vis daugėja, nes žmogus tiesiog neapima visos informacijos, kad ją įvertintų racionaliai. Tai gera žinia reklamos užsakovams – spontaniškus pirkėjus įtikinti reklama ir jiems parduoti yra kur kas lengviau“ – sako socialinių mokslų daktaras Visvaldas Legkauskas.

Žmogaus smegenėlių neracionalumas, štai kas kaltas.

Dabar ypač madinga pasidarė skatinti priešpriešą, tuo skatinimu tarsi pabrėžiant – „O aš tai ne toks, aš, rupūs miltai, esu geresnis! Aš pareiškiu, kad atsiriboju nuo šio žiauraus ir neteisingo pasaulio“.

Bet kas dabar gali sukurpti kairuolišką manifestą (iš serijos „išnaikinkim kapitalistus ir nevaržoma taika ir meilė žemėje tegyvuos per amžius“) ir paleisti jį skrajoti Facebook sienomis. Na arba užpiešti ant tikros svetimo namo sienos.

Prastai istoriją mokėtės, bičiuliai.

Visada kas nors norėjo ką nors išnaikinti ir su tuo siejo savo šviesią ateitį.

Varguoliai naikino karalius, po to karaliai varguolius, bolševikai – kapitalistus, romėnai – barbarus, krikščionys – nekrikštus, naciai – žydus, komunistai – nacius, teisingi žmonės – neteisingus žmones ir taip toliau.

Ir, ką?

Same shit different day.

O šviesi ateitis kurioje nevaržomai susilieja taika ir meilė kaip neateina, taip neateina.

Jei smirdinčią kojinę išversi išvirkščiai –ji mažiau smirdėt nepradės nuo to. Tuo, kad mes vieni kitiems įrodinėsime, kad pasaulis netobulas – jis tobulesnis nepasidarys.

Kaip jis tokiu pasidarys, jei jis yra toks koks jis yra?

Kitas klausimas – ką mes veikiame tame pasaulyje? Tikriausiai per visą tą informacinį šurmulį šiek tiek primiršome, kad niekas iš mūsų neatėmė laisvės rinktis ir ta laisve galime naudotis ne tik kartą per keturis metus kai atsitinka rinkimai.

Laisvė rinktis mus ištinka nuolatos.

Va dabar.

Ir dar dabar.

Ir netgi dabar jūs galite rinktis – skaityti toliau ar uždaryti langą, nes jums jau pabodo kažkokio užsislaptinusio pamokslautojo moralizavimai be aiškių sprendimų what to do.

Arba galite uždaryti langą ir nuspręsti internetu naudotis ne daugiau nei 10 minučių per dieną. Ką, išsigandot? Nebijokit, nieko neprarasit. Senų senovėje žmonės kažkaip išgyveno ir be interneto.

Jūs galite rinktis – žiūrėti jums televizorių ar ne. Skaityti laikraščius ar ne. Žiūrėti populiariausią visų laikų įrašą youtube, ar ne.

Populiariausias visų laikų jutubas

1.2 milijardo peržiūrų žinoma skamba išdidžiai. Taip išdidžiai, kad nenustebčiau jei gudrieji korėjiečiai pakūrė keletą serverių kuriuose užstatė ši klipą ant repeat‘o. Visgi reklama šaliai nieko sau. Net BBC parašė ir JT sekretorius (irgi korėjietis) susitiko su atlikėju. Pačiu laiku Korėjai, kai tuo metu Japonija valgo atomines daržoves ir tuoj jiems pradės augti papildomos ataugos, o Kinijai prognozuojama recesija.

Nepatikėsite, bet jūs taip pat galite rinktis ką pirkti, o ko ne. (Jei daugiau nebus jokių įrašų šiame blog‘e, tai mane nužudė reklamuotojai už šios didžiulės paslapties atskleidimą).

Pirkit tai ką norit pirkti, o nepirkit to, ko nenorit.

Dėmesio, dabar atskleisiu dar didesnę paslaptį.

Geriau atsisėskit.

Jūs netgi galite rinktis ko norėti, o ko ne.

Tarkim yra kažkas ko jūs labai norite ir jau matot, kad tas noras jums komplikuoja gyvenimą. Na pavyzdžiui norite smagiai pragyventi iki 45 metų, tuomet susirasti žavią 25-metę ir nusipirkti Porsche. Likus vienai dienai iki 45-ojo gimtadienio būtų visai neprotinga dar vis to norėti, atsižvelgiant į tai, kad jūsų garaže – Fiat 500, o lovoje – vaikystės draugas Vincas. Pagaunat mintį?

Taigi, jei jus, kaip ir p. Banksy, galutinai užkniso šis neteisingas pasaulis, kuriame nėra vietos meilei, taikai ir žaliavalgių restoranams – pasiūlykit pasauliui savo pasaulio alternatyvą.

Kaip kad padarė ponia Bandelini.

Kelis kartus uždažiusi kepyklėlės sieną nuterliotą grafičiais, ji susilaukė tokio atsako.

Ir ką.

Vieną dieną vienam menininkui (Rokas Beržiūnas) atėjo mintis pasiūlyti savo pasaulio alternatyvą ant tos pačios sienos su ponios Bandelini žinia.

Ir tai daug smagesnė alternatyva nei parašyti koki nors verksmingą atsišaukimą, apie tai, kokie niekšai yra sienų tepliotojai ar kaip Algis (labai piktas ant visų) Greitai pasiūlyti kelis šimtus litų už Solomon galvą.

Daug kam atrodo, kad mes turime nuolatos taikytis prie pasaulio. O iš tiesų, tai pasaulis taikosi prie mūsų. Mes norėjome nuolatinės stimuliacijos ir lengvo gyvenimo nemąstant – gavome ko norėjome. Dabar galima lengvai pragyventi visą gyvenimą nepriėmus nei vieno savarankiško sprendimo.

Taip pat norėjome, kad visa informacija būtų pasiekiama akimirksniu, kad lėktuvo bilietai kainuotų 100 EUR, kad porno puslapiai neturėtų slaptažodžių, kad būtų galima uždirbti nedirbant, kad vienu mygtuko paspaudimu būtų galima nusipirkti namą kitam pasaulio krašte ir internetu užsisakyti sėdmenų didinimo operaciją, o taip pat kad jūsų šaunumas būtų matuojamas remiantis telefono aparato išvaizda.

Paklausa – pasiūla, pamenat?

Kaip sakė Dalai Lama – Remember that not getting what you want is sometimes a wonderful stroke of luck.

Anądien per CNN rodė išsamų edukacinį reportažą kaip galima save apgauti ir valgyti mažiau.

Pavyzdžiui reikėtų nusipirkti mažesnių lėkščių, todėl į jas bus sunku įdėti steroidais nupenėtą kalakutą. Taip pat visokius ten kaloringus ir nuodingus produktus reikėtų sukišti į šaldytuvo vidų, o iš išorės apstatyti morkomis ir špinatais. Todėl kai naktį ekstazėje bėgsite (žinoma, jei dar pamenate kas tai yra – bėgti) prie šaldytuvo – visų pirma pačiupsite genetiškai modifikuotą morką, o ne šaldytą suvožtinį „BiGMac Cosmic size XXXXXXL“.

Na, o sveikos gyvensenos kulminacijai užtikrinti – reikėtų nusipirkti spynelę ir užkabinti ant maisto spintelės durų. Tokiu būdų besikrapštydami prie jos atrakinimo – gal būt būtumėte atitraukti kokio nors kito dirgiklio, pavyzdžiui kandidato į Prezidentus, garsiausio visų laikų mormono Mitt Romey reklaminio klipuko.

Romnis daug žadėjo

Ir jei jūs truputį sunerimote išgirdę Bigger America – labai sunerimti neverta. Jankiai neužkariaus mūsų – dauguma jų sunkokai surastų Europą žemėlapyje. O be to, kol atsirakins savo užrakintą maisto spintelę…

Kaip bebūtų, pornoidustrija ir tatuiruočių salonai gali lengviau atsikvėpti – Romnis visgi nebuvo išrinktas (mormonai draudžia pornografijos žiūrėjimą, beigi visokią kūno puošybą. Tiesa, kurį laiką poligamijos tai nedrausdavo).

Kita vertus – beveik pusei JAV gyventojų vakar buvo liūdna diena, nes ištisus keturis metus reikės gyventi neviltyje ir sąstingyje, kol atsiras naujas pranašas ir vėl bus galima pasinerti į malonią šviesios ir stebuklingos ateities ekstazę.

Nesvarbu kokie ten rinkiminiai pažadai bebūtų – abejoju, ar kam nors užtenka kantrybės juos išklausyti iki pabaigos. Kai daugiau nei pusę kalbos užima aistringi šauksmai, spiegimai ir plojimai, pradedi galvoti, ar kartu su nesveikais produktais ir spinteles amerikiečiai netyčia neužrakino ir savo savarankiško mąstymo sugebėjimų.

Romnio gerbėjai triukšmauja ir trukdo jam žadėti

Apie ką čia mes?

A, apie tai, kaip valgyti mažiau, perteklinį maistą paslepiant nuo savęs.

Tai va, bežiūrėdamas tą reportažą pagalvojau – o kodėl nesiūloma to perteklinio ir nesveiko maisto tiesiog nepirkti? Būtų mažiau vargo jį kažkur nuo savęs slepiant. Kita vertus CNN gautų nemažai velnių nuo reklamos užsakovų ir valdžios struktūrų, jei staiga imtų propaguoti mažesnį vartojimą.

Juk daug geriau pirkti ir nesuvalgius išmesti. Ir pardavėjams pajamos ir sumokėti mokesčiai ir bigger pay check – kaip kad žadėjo Romnis.

Tai va bičiuliai, štai tokia ta American Dream.

Better job, better pay check ir nuo savęs paties užrakinta maisto spintelė.

Viskas tik tam, kad nesuvoktum, kad tas American Dream iš tiesų yra tik dream.

American Dream prekinis ženklas stiprus net ir ne JAV.  Svajonių darbo ir better pay check paieškos užima daugiau nei pusę daugumos vakarų valstybių (ir į jas besilygiuojančių kitų kontinentų valstybių) piliečių gyvenimo metų.

O beieškant to svajonių darbo, tenka užsiimti visokiais nemėgiamais darbais, tarpus tarp nemėgiamo darbo ir svajonių darbo užpildant visokiausia veikla, kurią pasufleruoja CNN.

Galima slėpti maistą nuo paties savęs ar eiti ir žiūrėti į drabužius, kuriais apsirengusios labai plonos, aukštos ir liūdnos merginos vaikšto pirmyn-atgal. (Niekada nesupratau, kodėl jos tokios liūdnos. Matyt tai ne jų svajonių darbas.)

Obama, savo išrinkimo proga, per CNN pasakė: „the best is yet to come“.

Dievaži, kituose rinkimuose tikrai balsuosiu už tą kandidatą, kuris pasakys: „geriausia kas tik gali būti yra dabar, ir aš tai jums įrodysiu“.

Aš labai tikiuosi, kad šį įrašą tu skaitai ne darbo metu.

Jo jo, aš su tavim kalbu. Neapsimesk, kad rimtu veidu kažką dirbi žiūrėdamas į kompiuterio ekraną. Bent jau rankos nuo pelės nenuimk.

Geriau skaityk oro uoste tarp dviejų komandiruočių (su sąlyga, kad jau atsakei visus el. pašto laiškus ir po du kartus apėjai visus duty-free ir nupirkai vieną puoduką su šalies žemėlapiu).

Arba valgydamas trintų kalafiorų sriubą iš verslo pietų meniu.

O gal žiūrėdamas žinias apie tai, kad prognozuota infliacija Lietuvoje pavirto į defliaciją realybėje ir analitikai rimtais veidais apsimetę kad čia ne jie neatspėjo, aiškina kodėl taip atsitiko.

O gal stovėdamas company car‘u kamštyje Konstitucijos prospekte.

Darbo metu reikia dirbti. Nes juk pasaulis pavojuje.

Link Žemės artėja kažkokia kometa, kuri taps šviesiausiu dangaus kūnu, šviesesniu nei Mėnulio pilnatis. Nieko sau vaizdelis turėtų būti. Jau dabar, pilnaties pasekoje, jautresnės sielos personos imasi visokios veiklos, sudarinėja nominacijas, sąrašus ir t.t. O jei dar kometa ir pilnatis?

Nenuobodžiausim vienok.

Bet tuščia jos, tos kometos. Atskris ir nuskris. O pelno, investicijų grąžos, geresnio gyvenimo ir didesnio televizoriaus vis tiek norėsis. O kaip tu ją užtikrinsi jei dabar nedirbi, o skaitai kažkokias beprasmybes? Dar netyčia atsipalaiduosi, kas tada?

Didžiausia klaida, kurią gali padaryti darbuotojas, tai parodyti savo vadovui, kad jis (darbuotojas) mano, kad jis jau įvykdė (o, gal, apsaugok dieve, viršijo), tai ko iš jo buvo tikimasi.

Žmonės, būkit supratingesni. Vadovo gyvenimas ir taip sunkus – juk jis privalo viską priimti rimtai. O jūs dar lendat jam į akis su savo atsipalaidavimu.

Ar jūs kada nors skaitėte kokio nors aukšto vadovų vadovo Naujametinį laišką kokios nors didelės tarptautinės korporacijos darbuotojams, kuris skambėtų taip:

„Mieli kolegos,

Šie metai mūsų korporacijai buvo išskirtinai lengvi. Klientai mielai pirko mūsų produktus, nes mes tris kartus pagerinome kokybę ir du kartus sumažinome kainas. Šalių, kuriose mes dirbame, Vyriausybės priiminėjo mums palankius sprendimus, kai kur netgi buvome atleisti nuo mokesčių. Pardavėjų grandis daug darbo neturėjo, nes dalį prekybos vykdėme internete, todėl sutrumpinome darbo savaitę iki trijų dienų, likusias dvi dienas darbuotojai galėjo skirti savo pomėgiams, kuriuos dalinai finansavome iš įmonės lėšų.

Tikime, kad kiti metai bus dar lengvesni, mūsų akcininkai nusprendė, kad paskutinių 10 metų laikotarpiu uždirbtų lėšų jiems, jų vaikams, anūkams ir meilužėms pakanka, todėl ateinančiais metais mes planuojame uždirbti 3 kartus mažiau nei šiemet. Na, bet jei atsitiktinai pavyks uždirbti daugiau nei planuota – pajamų perviršį skirsime vienos iš Graikijos salų įsigijimui – ten norėtumėm mokymų centrą savo darbuotojams, kuriame jie galėtų užsiimti savęs pažinimu ir deginimusi topless.

Linkiu jums kuo geriausių 2013 metų, ta proga kiekvienam skiriu 10.000 EUR premiją.

Visados Jūsų,

Vadovų vadovų vadovas“

Neteko tokio skaityti?

Man irgi ne.

Bet užtat teko daug skaityti maždaug tokių:

„Praėję metai mums buvo sunkiausi iš visų iki šiol buvusių, ekonomika smuko, konkurentai agresyvėjo, Vyriausybės naglėjo, profsąjungos išpuiko. Dalis įmonės padalinių dirbo pakenčiamai, bet ne visi. Nepaisant visų sunkumų – neatsipalaidavom, kovėmės kaip galėjom, dirbom dieną naktį ir net per Sekmines. Kiti metai bus dar sunkesni nei šie. Ekonomika smuks, konkurentai agresyvės, Vyriausybės naglės, profsąjungos išpuiks. Todėl reikės dar labiau neatsipalaiduoti, dirbti dieną naktį, per Sekmines ir net per Žolines.

Na bet kadangi artėja Kalėdos, tai sveikinu.

Pabūkit per šventes su giminėm, nes po to ilgai jų nematysit.

Vadoviausias vadovas.“

Pamenat Šimašiaus Teisingumo ministerijos veiklos ataskaitą?

Gero Ministro veiklos ataskaita (stipriai kitaip)

Žmonėms plaukai pasišiaušė. Ar jie apskritai kažką dirbo toje Ministerijoje?

Nei vieno rimto ataskaitos puslapio. Ir Ministras kažkoks atsipalaidavęs.

Tai va, Gerb. Remigijau, kai būsit Prezidentu ar bent jau Premjeru (trumpam visi užsimerkim ir nusiųskim į Visatos erdves palinkėjimą, kad taip ir atsitiktų) – savo darbų ataskaitą prašome parengti juodu ant balto, lentelių ir plain teksto pavidalu ir pageidautina išspausdinkite išleidę viena išskirtinį Valstybės Žinių numerį.

Na kaip, suvalgei sriubą?

Na tuomet marš atgal į darbą.

Pakeliui sugauk tris snaiges. Liežuviu. Bet tik tris.

Kad per daug neatsipalaiduotum.

Karvės – tai toks žemės ūkio įrenginys, gaminantis pieną, mėšlą, taipogi kitas karves (tik mažesnes).

Posakis „duosiu karvutei žalio šieno – o ji man balto pieno“ tik iš dalies atitinka tikrovę, kadangi šienas iš tiesų yra labiau pilkai-žalsvai-rudas. Žalios spalvos šienas yra nepakankamai išdžiuvęs – kyla rizika, kad suvežtas į daržinę jis pradės kaisti ir užsidegs. Todėl, jei yra bent menkiausias įtarimas, kad šienas yra podrėgnis – sukrovus į daržinę, ji reikia gausiai pabarstyti druska, kuri ištrauks drėgmę.

Grįžtant prie karvių – nors daugumai atrodo (manau, dėl gilaus akių žvilgsnio) kad tai yra protingas padaras, iš tiesų taip nėra. Karvių intelekto trūkumas pasireiškia joms aptikus įvairius su šienu ir žole nesusijusius maisto produktus, tokius kaip antai: popierius, kartonas, polietilenas, rankšluosčiai, laikraščiai, smulkūs buteliukai ir t.t. Mūsų kaime iš lūpų į lūpas buvo perduodama istorija, kaip vieną kartą karvės skrandyje buvo rastas žadintuvas.

Jei pastebite, kad karvė maitinasi nesankcionuotu maistu, reikia daryti taip:

a) dešine ranka čiupti karvei už šnervių (nebijokit, karvė nekanda, nes turi dantis tik apačioje)

b) kairę ranką kišti į gerklę (karvei).

Tokiu būdu galima operatyviai pašalinti svetimkūnį iš karvės stemplės. Proceso metu reikėtų saugotis karvės ragų.

Pagal karvės turimų ginklų pavojingumą ragai užima trečią vietą.

Antroje – kojos. Karvės spardosi ir visai neprastai. Ypač kliūva kibirui melžimo metu. Be to karvė gali visai neprastai numinti koją (žmogui). Ko pavyzdžiui niekada nepadarys arklys, kuris kažkokiu mistiniu būdu suvokia, kad nepadoru užlipti ant šeimininko. Esu matęs atvejų, kai apsvaigęs šeimininkas parpuola arkliui po kojomis ir pastarasis sugeba taip sumėtyt kanopas, kad žmogus lieka neužmintas, o tik pervažiuotas arklio traukiamo vežimo.

Pavojingiausias karvės ginklas yra virvė, kuria ji yra pririšta. Karvės virvė sudaryta iš trijų dalių. Virvės pirmas trečdalis – grandinė, kuria apsukami karvės ragai (paragės – jautriausia vieta, ypač palijus). Besiblaškančios vedamos karvės grandinė lengvai gali sulaužyti ranką ar sutraiškyti pirštą. Likusieji du trečdaliai virvės – virvė. Jei vesdamas karvę netvirtai laikote virvę rankoje – karvei pradėjus bėgti per jūsų delną traukiamos virvės trintis sukels 1000 laipsnių temperatūrą. Jei krapštysi nosį vesdamas karvę – gali užlipti ant virvės ir būsi pargriautas. Jei tikitės, kad karvė jūsų palauks, esate labai naivus. Kol jūs atsikelsite (ypač jei jums 80 metų), karvės ir pėdos bus ataušusios. Taigi teks eiti ratu per kaimynus ir atsiprašinėti už suvalgytus kopūstų daigus.

Virvės pabaigoje – vagelis. Tai toks metalinis strypas, kuris įkalamas į žemę, kad karvė turėtų ribotą mitybos zoną. Vagelis į žemę kalamas akmeniu. Jei akmuo netvirtas, jis skils per pusę ir jūs žiebsite delnu į metalą. Jei žemė minkšta – karvė įsibėgėjus gali ištraukti vagelį iš žemės ir jis skrisdamas oru gali įsmigti jums arba karvei į nugarą – priklausomai nuo to, kuris būsite vikresnis.

Prie nereitinguotų karvės pavojų priskiriama uodega – kuria, melžiant karvę, galima visai neprastai gauti per galvą, bei poravimosi šuolis – tai atsitinka tuomet, kai, kartą per mėnesį, rujojanti karvė pasijaučia jaučiu, o jus palaiko karve. Taigi, atsisukti nugara į karvę yra gana pavojinga.

Vasarą karvės maitinasi įvairiausia žole, beigi retkarčiais obuoliais, miltais, duona ir kitais maisto papildais.

Tam tikros rūšies žolės (pvz. jaunų dobilų ar liucernos) prisišlamšus karvė gali būti išpūsta. Išpūtimas įvyksta kai dujos, kuriomis karvė paprastai kelia šiltnamio efektą, susikaupia skrandyje. Tokiu atveju karvė tampa panaši į balionėlį su karvės galva ir uodega. Nuo tapimo mėsos produktais karvę galima išgelbėti trimis būdais:

a) jei išpūtimas silpnas, reikia vedžioti karvę aukštyn žemyn į kalną (netinka, jei gyvenate vidurio Lietuvos lygumose)

b) jei vidutinis išpūtimas – karvei į burną sukišti iš šiaudų susuktą ryšulį, išteptą riebalais su česnaku

c) sunkaus išpūtimo atveju – durti karvės pilvą specialia tuščiavidure adata.

Sėkmės.

Per dieną karvėms reikia 30-50 litrų vandens. Daug rentabiliau yra vandenį pristatyti karvei, nei karvę nuvesti prie vandens. Nuvesti dar nieko, nes ištroškus karvė gali pademonstruoti ir greitą bėgimą, kuris gali būti net greitesnis nei žmogaus (ypač jei jums 80 metų). Tačiau atgal nuo vandens telkinio nutempti karvę į ganyklą – gali būti mission impossible, nes vandens prisipliaupus karvė eiti labai neskuba. Ypač jei neatlieka tradicinio ritualo – išsituštinti (pardon, damos) į vandens telkinį iš kurio ką tik gėrė. Labai gerai, jei bandoje yra kokia nors mažiau užsispyrus individė – prie jos virvės galima pririšti kitų karvių virves ir ji tuomet jas nutemps 1 KG (karvės galia) jėga.

Tai štai kiek spėjau prisiminti klausydamas puikaus Liūdnų Slibinų pasirodymo per M.A.M.A apdovanojimus.

Slibinai apie karves

„Fight Club” – kultinis Chucko Palahniuko romanas, pagal kurį pastatytas vienas įsimintiniausių XX a. kino filmų.

Vidas Stipriai kitaip Bareikis neabejotinai turi kietus kiaušus, nes nutarė sukurti savąją „Kovos klubo“ versiją – ir ne kur kitur, o Jaunimteatry.

Visų pirma – jei jūs tikitės tradicinio old school spektaklio, kur vyrauja tik du vaidybos tipai – depresyvus monologas, su minutės ilgio pauzėmis arba isteriški riksmai (t.y. draminis dialogas) – tada spektaklis ne jums.

„Kovos klubas“ – tai chaoso išpažinėjų kronikos, nesitikėkit spektaklyje tvarkos. Jame visko daug, kaip Facebooke. Video projekcijos, būrys raumeningų mėgėjų iš gatvės, Svaras, kažkam nepatikusi gyva muzikos grupė, kartais trūkinėjantis garsas, masinės muštynės, itin plastiškas šokėjas scenoje, kurioje policijos vadui pjauna kiaušus.

Kita vertus, nors visko daug, pagrindinis krūvis tenka vienam žmogui – Pasakotojui, kurį dieviškai vaidina Ainis Storpirštis. Nepaisant, kad jam teko išmokti kalnus teksto, tai dar ir ant stogo teko užsiropšti. Taip, pirmos ir paskutinės 10 min. vyksta lauke. Ir tai, bene, stipriausias spektaklio įspūdis, kurį dar papildomai sustiprino pūga (primenu – aktorius vienmarškinis ant stogo).

Visas 3 su viršum valandas Storpirštis tiesiog idealiai blaškėsi tarp dviejų savo pasaulių – tarp what a fuck I am doing here veido išraišką nuolat nešiojančio vidurinės grandies vadybininko ir ekstazėje paskendusio tikinčiojo, kuris ką tik atrado savo naują dievą (Tylerį Durdeną).

Tylerį Durdeną vaidinusiems dviems aktoriams (na ir kas, kad du, pagrindiniam veikėjui šiaip ar taip viskas dvejinasi) – užduotėlė teko nemenka. Dovydui Stončiui teko padaryti kokį 30 atsispaudimų ir 10 prisitraukimų. Vainiui Sodeikai – pavaryti Al Pacino monologą tikrai ne blogiau nei pats Al Pacino.

O svarbiausia – abiem vyrukams teko įsikūnyti į visiškai laisvo žmogaus vaidmenį. Čia tai užduotėle. Ne kiekvienam.

Marlą Singer vaidino Elzė Gudavičiūtė (edit: pasirodo, kad Agnė Kaktaitė. Bet tikiu, kad ir Elzė cigaretės neišmestų), kuriai per spektaklį teko surūkyti kokį pakelį cigarečių, o kulminacija tapo bučinys, tuo pačiu lūpomis perduodant veikiančią cigaretę Pasakotojui. Neiškrito!

Taigi jei dar nenupirkot gimtadienio dovanos savo bosui – galit paskubėti.

Galėsit iš balkono stebėti ar jis juoksis iš kultinės scenos, kai Tyleris prikenkė snobams, pas kuriuos dirbo pobūvių organizatoriumi, o amžinai dėl ko nors sunerimęs Rupertas-Pasakotojas jo klausia, kas bus jei darbdaviai sužinos. Taileris kaip didžiausią paslaptį atskleidžia: „atleis iš darbo!”. Viskas vyksta taip įtaigiai, kad nejučiom patiki, kad jei tą pačią minutę būtum ir tu atleistas – tai tikrai būtų geriausias tavo gyvenimo įvykis.

Taip kad, garbieji recenzentai – nesikabinėkit per daug prie neprofesionalios neprofesionalaus aktoriaus Kosmoso Beždžionės nr. 14 veido išraiškos. Formos laikai baigėsi. Mona Liza trupa ir tuoj sudūlės. Ir niekas jos neprisimins, nes idėjos joje nebuvo.

O Vido Bareikio ir jo chebros (na ir dar Palahniuko) idėjos liks. Nes jie norėjo pasakyti tai kas jiems svarbu.

Ir tai – kas svarbu mums.

Todėl mes nesijautėm kaip žiūrovai.

Kiekviename iš mūsų buvo Tyleris Durdenas ir Rupertas, kurie dalyvavo spektaklyje pilnateisėmis aktorių teisėmis. Mes rėkėm ir verkėm, spjaudėm kraujais, siuntėm velniop savo bosus bei myžom į petražolių putėsius Michelin trijų žvaigždučių restorane.

Būtent todėl, spektaklio pabaigoje, stovint pūgoje, norėjosi staugti kartu su Kosmoso Beždžionėmis įsimaišiusiomis į minią – SERE, VISKAS VYKSTA PAGAL PLANĄ!!!

Kaime, kai apsidirbdavom visus dienos darbus – kiaulės (gyvūnas toks) sočios knarkia sukritusios į purvą pavėsyje, vištos palesintos kuičiasi patvory, karvės pamelžtos atrajoja ir tirpdo Arkties ledynus – mes nieko neveikdavome.

Bobulė įsijungdavo radijo aparatą VEF su kreiva antena ir tą pačia sekundę užmigdavo, o mes lipdavom ant kalno ir žiūrėdavom į tolį.

Tolyje nebuvo kažkas ten tokio ypatingo – banguojanti miškų jūra, kolūkio laukai, šieno miltų agregato bokštas ir kelias. Keliu kartą į valandą kas nors pravažiuodavo, bet nebūtinai. Bet mums ir nereikėdavo kažko daugiau tame tolyje.

Užtekdavo to, kas yra.

Dabar, netgi apsidirbus kalendorinių metų darbus – taip lengvai sau nepamiegosi su i-Pod ausinėmis ausyse.

Tradiciškai metų pabaigoje mes sužinome ko mums trūko visus šiuos metus.

Čia pasirinkimas platus, kaip supermarkete.  Kažkam trūko iniciatyvumo, kažkam atkaklumo, kažkas per mažai pardavė, kažkas per kvailai šypsojosi, kažkas per daug vėluodavo į darbą, kažkas buvo atsipalaidavęs, o kažkas per mažai nusipirko kažko, o kažkas kažko tiesiog nedžiugina.

Sistema, mus informuojanti ko mums trūksta, buvo kurta ilgus metus, ji veikia tobulai, yra nemokama ir nereikalauja išankstinės registracijos ir net neklausia jūsų ar jūs tai norite girdėti. Tai tiesiog „part of the package“. Per mažai pardavei – marš pas vadovą prisipažinti. Per mažai pirkai – stok į kamštį ties Akropoliu. Per mažai kentėjai – pats laikas į bernelių mišias užsukti. Per geras gyvenimas atrodo – nusipirk Lietuvos rytą.

Jei nebūčiau davęs sau pažado nebeskaityti lietuviškų naujienų portalų (laikraščių ir TV kanalų atsisakiau jau prieš kelis metus) – tikriausiai šį rytą sužinočiau, kad man trūko nuvalytų kelių. Nors šiaip jau tai visai netrūko. Atvirkščiai, net smagiau buvo, gaila, kad kažkokie keistuoliai išrado ir sumontavo elektroninį rankinį stabdį, kurio jau nebeužtrauksi posūkyje.

Jei domėčiausi politika, tikriausiai būčiau perskaitęs Ingridos Šimonytės blog‘o kilometrinį įrašą apie tai, ko trūksta Vyriausybės programai.

http://simonyte.popo.lt/2012/12/09/labadiena/

Dievaži, aš tikrai lenkiu galvą prieš Ministrę iš didžiosios M. Tai vienas protingiausių, logiškiausių, mažiausiai pasipūtusių ir dar su humoro jausmu ir iškalba politikų.

Tačiau taip detaliai analizuoti dabartinės Vyriausybės programą, tai tas pats kaip aprašyti arklio traukiamo vežimo savybes metų automobilio rinkimų kontekste. Man tiesiog gaila ponios Ingridos laiko ir tiek. Ji turi pilną teisę pailsėti kur nors Maldyvuose (nors pagal jos asmenybę spėju, kad jai labiau patiktų žygis Kamčiatkoje) ir ateinančius 4 metus padirbėti kur nors geriau apmokamame darbe. Na o po to, galės prisijungti prie TVF komandos, kuri po maždaug trijų metų atvažiuos gelbėti bankrutavusios, geriausiu atveju Sodros, o blogiausiu – Lietuvos Respublikos.

Na, o po to, kai jau sužinojome ko trūko mums ir mūsų aplinkai praėjusiais metais, tuomet jau būtų pats laikas sužinoti ko iš mūsų tikimasi ateinančiais metais.

Visų pirma jūs sužinosite kokie bus ateinantys metai.

Čia jokių siurprizų.

Business as usual.

Metai bus sunkesni negu buvo. Kainos kils, algos kris, mokesčiai didės, teisinė aplinka griežtės, naftos gavyba mažės, Co2 kiekis didės, vandenynų lygis kils, pardavimų planai dvigubės, darbo valandos ilgės.

Reikės labiau stengtis, daugiau judėti, mažiau ilsėtis, daugiau reklamų peržiūrėt, daugiau straipsnių perskaityt, daugiau Nausėdos prognozių išklausyt.

Netgi majai, kurie buvo pažadėję atskristi mums padėti – persigalvos. Viskas per tą futbolą:

http://www.youtube.com/watch?v=KJM8B5zkP5w

Galiu lažintis, kad 2013 pabaigoje sužinosime, kad visa tai ko iš mūsų tikėjosi darėme nepakankamai.

Niekis, dar turim laiko pasitaisyti.

Nesu girdėjęs, kad kažkas būtų nepakankamai numiręs.