Jeigu būčiau aš gabus

Jeigu būčiau aš gabus – parašyčiau knygą.

Gal net dvi.

Ir abi jos būtų geros.

Leidėjai man jau parekomendavo kaip reikia rašyti komerciškai sėkmingai. Visų pirma pradedama nuo „Viskas yra blogai“, po to pereinama prie „Viskas gali būti ir blogiau“, na o po to jau galima rašyti „Viskas gal pagerės“.

Tačiau „Viskas yra blogai“ komercinė sėkmė būna tokia didelė, kad dažniausiai nusprendžiama išleisti „Viskas yra blogai ir kas dėl to kaltas“ ir „Viskas yra iš tiesų labai blogai“ bei „Jei jums dar nėra labai blogai – aš galiu jums padėti“.

Po to seka „10 būdų, kad viskas taptų dar blogiau“ ir „Tapkite pesimistu tik per 30 dienų“.

Jei jūs neskaitot knygų – nepergyvenkite.

Ištisa armija žmonių rašo trumpus minčių kratinius – dar vadinamus blog‘ais arba tinkla-raščiais (suprask, užmes ant jūsų rašytinį tinklą – neišsikapstysite). Tai labai efektyvus ir nemokamas būdas pasijausti blogai per kokias 3 minutes (tiesa, jei norite pasijausti blogiau – turite skaityti komentarus ir tai užims daugiau laiko nei 3 min. O jei norite pasiekti visišką nuotaikos dugną – turite dar ir parašyti komentarą pats).

Geros emocijos tapo šiuolaikinio pasaulio Sniego Žmogum, daug kas sakosi matęs jo pėdsakus, bet jo paties – nelabai. O ir tie, kurie matė pėdsakus – dažnai pravardžiuojami apsišaukėliais ar truputį kū-kū(„šitas tai pastoviai linksmas – nesveikas matyt kažkoks“).

Geroms emocijoms paklausa tapo tokia maža, kad pasiūla baigia išnykti visiškai. Kai žmogaus paklausi „kas gero?“ – anas pradeda pasakoti kas pas jį blogo. O į klausimą „kaip sekasi?“ – dažnas atsako kaip nesiseka. Oh please, vien pats faktas, kad turite dvi skyles galvos šonuose ir galite išgirsti jums skiriamą klausimą ir minkštą bei slidžią ataugą burnoje kurios pagalba galite atsakyti – jau stebuklas dėl kurio reikėtų džiaugtis kiekvieną kartą tai prisiminus. Pagalvokit apie moliuskus ir smiltpeles, koks jų gyvenimas palyginus su jūsų!

Aplink mus ir musyse tiek daug nuostabių dalykų kuriais galėtumėm pasidalinti su kitais ir tai nėra rocket science. Ir pamirškit visokius Facebook‘us ir blog‘us. Vietoj kažkokio svetimo žmogaus citatos copy-paste – pagirkit kolegos bicepsus, pamerkit akį sekretorei ir grūstyje nusišypsokit vairuotojui iš gretimos juostos.

Aišku jei jūsų šypsojimosi raumenys dar veikia.

Pabandykit išsišiepti.

Drąsiau drąsiau, nebijokit. Jei kas žiūrės įtariai, sakykit, kad vėjas perpūtė trišakį nervą arba kad pagaliau supratote tamsiosios materijos kilmę.

Jeigu būčiau aš gabus – parašyčiau knygą. Gal net dvi.

Pirma knyga vadintųsi „Viskas yra gerai“, o antra – „Viskas yra gerai ir jūs tai žinot“.

Share
Įrašas paskelbtas temoje Rašliava. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

2 komentarai

  1. Liūdnai apie linksmumą. Tai matyt vadinama ironija.

    Bet aš sakau, kad reikia imti lengvai. Lengviau, nei Džokeris ant stalo.

    Imkite lengvai.

    Patinka – rašykite ir džiaukitės komentarais. Ypač tais, kurie priverčia pamąstyti daugiau.

    Kai ką nors parašau į blogą, tai einu perskaityti. Tada uždarau. Tada vėl uždarau ir pažiūriu bendrą vaizdą… Vėl uždarau. Gi kaip smagu, kai ką nors parašau!

    Ypač, kai rašydamas kažką išmokstu.

    Būtinai rašykit knygą. Arba dvi. Nesvarbus tas pavadinimas. O ir svarbiausias tikslas tai esate jūs pats.

    Arba aš. Aš kai parašysiu savo knygą irgi galvosiu, kad tikslas esu aš.

    Parašysiu. Pasiimsiu knygą į rankas (arba gal greičiau atsidarysiu kompe) ir pažiūrėsiu. Paskaitysiu. Tada uždarysiu. Vėl atidarysiu. Na, o paskui užmiršiu, kad parašiau.

    O tada, kai imsiu rašyti kitą knygą prisiminsiu ką išmokau rašydamas pirmąją.

    Galima daryti kaip Andrius Užkalnis irba dabar jau Andrius Tapinas irba dabar jau Justinas Žilinskas – parašė knygą ir exploitina. Nes jiems tai svarbu, nes tai jų gyvenimas ir darbas.

    O jeigu jūs dar neparašėte nei vienos knygos, tai reiškia jūsų darbas ir tikslai kitokie. Na, bent jau buvo.

    Va taip vienu įkvėpimu perskaičiau viską ką čia parašėte ir vienu įkvėpimu bandžiau komentarą parašyti, bet pridusau. Aš net šį komentarą rašydamas truputį išmokau.

  2. Matot, Skirmantai, taip jau gaunasi, kad mums (rašau „mums“, nes džokeris yra kolektyvinis projektėlis) svarbiau yra kiti nei, kad „mes“.

    Todėl kartais apima noras, kad kiti turėtų galimybę pamatyti pasaulį toks koks jis yra, o ne toks, kokį jį mato ir jiems sufleruoja kiti žmonės ir organizacijos.

    Kiekvienas veiksmas, kiekvienas žodis ar komentaras turi reikšmę – jo energija ratilais pasklinda po šimtų, o kartais ir tūkstančių žmonių sąmones, ten pasidaugina ir sklinda toliau. Tai labai didelė atsakomybė.

    Labai.

Komentavimo galimybė išjungta.