Aš noriu, kad viskas būtų taip, kaip aš noriu

Jums būna taip, kad norisi užrašyti savo pasaulio supratimo versiją ant kartono atraižos ir eiti į gatves ją pristatinėti kiekvienam sutiktajam?

Man tai būna.

Aš noriu, kad nebūtų karo, alus būtų po litą, man visada būtų pagrindinis kelias ir kas antrą dieną kas nors (pageidautina moteriškos lyties) pasakytų, kad aš esu gražus, o kas trečią – kad protingas. Dar noriu, kad žmonės nustotų skųstis, zirzti ir man ką nors siūlyti pirkti. Kad pardavimo planų nebūtų, o darbuotojai nenorėtų algos padidinimo. Taip pat noriu, kad blogeriai pagaliau nustotų rašyti, kad jiems kažkas nepatinka. Ir dar noriu, kad viskas būtų gerai.

Maždaug ties šia vieta kartono lapas užsibaigė. Todėl išmečiau jį, ir ant naujo lapo parašiau trumpiau:

AŠ NORIU, KAD VISKAS BŪTŲ TAIP, KAIP AŠ NORIU.

Nors dabar gal jau ir nebereikia niekur eiti į gatves. Užtenka turėti interneto prieigą.

Nors gal su internetu kiek kitaip nei su gatvine revoliucija? Nenori susipažint su kitų žmonių pasaulio versijomis – tiesiog neskaitai ir tiek?

Va, ilgus metus nežiūriu lietuviškų TV, o prieš kurį laiką ir nuo lietuviškų žinių portalų atsijungiau. Žodį lietuviškas čia vartoju tik todėl, kad jų pateikimo kalba lietuvių. Kas užsakovai – čia jau kita kalba.

Bet vis tiek norinčių pateikti savo pasaulio matymo versiją ratas nei kiek nesusiaurėjo. Nepamenu kokiu būdu, bet teko susipažinti su Rač-Ram istorija. Berods kažkas per verslo susitikimą papasakojo. Dievaži, tai ką, pietaut vienam? Na, negi sunku buvo papasakoti kokį nors Discovery Science reportažą vietoj to? Bet ne, vis tiek teko klausytis ilgiausios istorijos kaip du berniukai susipyko ir pradėjo prasivardžiuoti, o po to vienas kito draugus iš savo draugų pašalino. Tik maldauju, nerašykite į komentarus kaip ta istorija vystosi toliau – man neįdomu.

Labai atsiprašau iš anksto – bet man ne itin įdomios taip pat ir istorijos apie skalūnines dujas, saulės energiją beigi radioaktyvias žuvis. O visų liberalių pažiūrų skaitytojų atsiprašau ir už tai, kad ir progresinių mokesčių tema man neįdomi.

Tarsi nuo domėjimosi kažkas pasikeistų.

We don’t see things as they are, we see them as we are. Anais Nin

Apskritai mes per daug įtikėjome, kad verbalika gali ką nors pakeisti in the long run. Na taip, jei gausi daug peržiūrų, tai gal tave pakvies koks nišinis TV kanalas kokią laidą pravesti ar kas nors įmes banerį į tavo puslapį. So what?

Taip pat per daug įtikėjome, kad domėjimasis viskuo taip pat turi kažkokią įtaką. Na taip, turime daug vaikščiojančių ekonomikos, gyvenimo būdo, meno, vyno, šampano, alaus, IT, laisvalaikio, rūkytų dešrų žinovų. Ir ką? Jiems nuo to gyvenimas palengvėjo, kad įsivaizduoja, kad kažką žino? Jums palengvėjo, kad žinote, kad yra kažkas, kas įsivaizduoja, kad žino?

Kaip manot, daugiau žmonių pasaulyje mėgsta gyventi karo sąlygomis ar taikos sąlygomis?

Tai kodėl žmonija nuolat kariauja?

O kaip atrodo – žmonės labiau nori gyvent lengvai ir laimingai ar sunkiai ir kenčiant?

Tai kodėl nuolat sukuriame kažką, kas viską apsunkina?

Ir kodėl net nebandome kažko keisti? Fakto konstatavimas, kad kažkas yra ne taip kaip mes norim kad būtų – tai toli gražu nepanašu į pokyčius.

Man darosi neramu, kad mes – klavišų maigymo karta – greitai prarasime bet kokią motyvaciją pakelti savo subinę nuo kėdės ir sistemingai ir atkakliai užsiimti savo pačių gyvenimais. Vietoj to, mums daug įdomiau užsiimti kitų gyvenimais.

Juolab, kad yra daug norinčių, kad mums atrodytu, kad viską ką reikia mes jau darome.

Panašu, kad jiems sekasi.