Šiandien čia yra 2013 metų balandžio vienuolikta diena, ketvirtadienis arba četvergas kaip sakydavo mano bobutė.
Arba 102 metų balandžio vienuolikta diena, ketvirtadienis, jei šiuo metu jūs esate Šiaurės Korėjoje ir Microsoft Paint‘u paišote naujausią plakatą kaip po atominio puolimo liepsnoja Laisvės statula ir Bostono viešieji tualetai.
Perspėju – šiandien aš neturiu jokios temos įrašui.
Todėl toliau nebeskaitykite jei jus domina kurią pensijų reformos kryptį rinktis, kokia situacija Kipre su rusų indėliais, skalūninių dujų isterija arba kodėl už lango dar vis ne pavasaris (božė, kiek tai gali tęstis, na kaip galima gyventi tokioje šalyje, kur sniegas laikosi pusę metų, nėra saulės, kitą pusę metų lyja ir dar benzinas labai brangus. Kaip dievą myliu – emigruosiu, skaičiau, kad Irake nėra sniego, retai lyja, kuras pigus ir žmonės jausmus reiškia atviriau nei pas mus).
Yra galybė kitų šaltinių, kurie mielu noru jums papasakos kas, kur, kaip ir kodėl yra blogai – ir tai padarys nemokamai, tik su sąlyga, kad jūs pažiūrėsite keletą reklaminių banerių iššokusių jums prieš akis beskaitant tekstą.
Jūs dar čia?
Kartoju – temos nėra.
Ir nebus.
Ir tai man patinka.
Nes norint parašyti apie kažką – reikia rinkti informaciją.
O šiais laikais informacijos rinkimasis – tai tas pats kaip bandyti rasti auksinį karosą (žuvis čia tokia) mūsų kaimo prūde. Iš pradžių ten gyveno vien auksiniai karosai. Gyveno ir vargo nematė, neskaitant to, kad mes juos kartais žvejodavom ir darydavom žuvies kotletus, maldami su visom ašakom ir santykiu 30:70 pridėdami batono (ryjant jausmas toks, kaip bandytum praryti ežį nekramtęs). Na arba dar šerdavom juos vištom (karosus, ne kotletus). Vištom jie labai patikdavo, jei viena kuri nusitverdavo, tai kitos vydavosi iš paskos, kol pirmoji uždusdavo ir pamesdavo grobį.
Taigi vieną kartą kilo mintis pagerinti prūdo žuvingumą. Sužinojom apie nusausintą tvenkinį, per pusdienį nuėjom ten (ratas dar nebuvo išrastas tais laikais) ir kibire su vandeniu parsinešėm keletą karosų veislei. Jie buvo sidabriniai. Pastarieji per keletą metų susikryžmino su auksiniais ir nuo to laiko prūde jau nebebuvo įmanoma pagauti nei auksinio, nei sidabrinio karoso – visi jie buvo kažkokie pasidabruoti arba paauksuoti, nelygu kuriuo kampu žiūrėsi.
Taip ir su informacija šiais laikais. Jei jūs skaitote kokią nors A. Einšteino citatą savo niekada nematyto draugo Facebook‘e – ji nebūtinai yra pono Alberto mintis. Internete jau yra puslapiai, kurie užsiima citatų tikrųjų autorių paieška.
Youtube galima rasti šimtus ir tūkstančius filmų apie tą patį bet kitaip.
Tūkstančiai valandų video medžiagos sako, kad bokštus dvynius sugriovė pasakomis įtikėję islamistai, o kiti tūkstančiai valandų video medžiagos sako, kad tai buvo JAV spec. tarnybų reklaminė akcija. Po kiekvienu iš tų video dar galima praleisti porą metų skaitant komentarus tų, kurie žino kaip viskas buvo iš tiesų. O jei jūs susigundėt atsidaryti vieną iš tokių video, tai jutubas po to diena iš dienos atkakliai jums siūlys pažiūrėti dar ką nors apie tą patį, nes nu juk vieną kartą jau pažiūrėjot. Tokiu būdu jus galite paskirti visą savo laisvalaikį susipažinimui su įvairiausių žmonių nuomonėmis.
O labiausiai dominti mus turėtų mūsų pačių nuomonė apie kažką. Nes jei taip jau atsitinka, kad tavo galvoje atsiranda nuomonė, tai po to reikia vargti ir tampytis ją su savimi visą laiką. Eini miegot – pasidedi šalia, ryte reikia nepamiršti pasiimti su savimi – nes nu kaip išeiti į gatvę BE NUOMONĖS? Žmonės pirštais užbadys.
O jei, neduokdie, galvoje atsiras antra nuomonė. Jos tada ims kautis tarpusavyje. Tada ne gana to, kad jas su savimi reikės visur tampytis, tai dar ir prižiūrėt reikės, kad labai nesusipeštų. Arba nutarti kurią pasilikti, o kurią išmesti. O ta išmetamoji ne taip lengvai pasiduos, verkšlens kažkur pasąmonės kamputyje, bandys įtikinti, kad „ne ne, aš tai teisingoji nuomonė“ (nes va ir kaimynas tavo tokią pat turi, o dar be to ir ponia iš žurnalo – skaičiau pati!).
O jei sutiksi žmogų su priešinga nuomone, kas tada? Kad nesijaustum vienišas teks burtis į tos pačios nuomonės puoselėjimo klubą, vaikščioti į susitikimus, mokėti nario mokestį. Vienas vargas.
O su laiku mūsų prūde pasidabruotų karosų prisiveisė tiek, kad jie neužaugdavo pakankamai dideli, kad būtų galima malti į kotletus.
Bet užtat iš kažkur atėjo (ratas dar nebuvo išrastas) ir apsigyveno bebrai.
