Apie uodegą, smegenis, Darviną ir truputi Viktorą

Jei tikėti pono Darvino teorija – mes kažkada turėjome uodegą, kuri, praradus praktinę naudą, nudžiūvo ir nunyko. Tiesa sakant, tam tikrais atvejais, ji visai praverstų, pavyzdžiui galėtumėm rankomis spaudyti klaviatūrą, o su uodega – pelę.

Taipogi, mes kažkada turėjome smegenis. Ir vėlgi, jei tikėti to paties pono Darvino teorija, smegenys evoliucionavo taip pat.

Pulitzerio premiją laimėjęs amerikietis Nicholas Carr apie savo smegenų evoliuciją sako: „Per paskutinius kelerius metus pajutau nemalonų jausmą, tarsi kažkas įsikišo man į smegenis, peradresuodamas neuronų tinklus ir perprogramuodamas atmintį. Aš nepraradau proto- bent jau taip man atrodo- tačiau jis pasikeitė. Nebemąstau taip, kaip anksčiau. Galiu itin aiškiai tai pajausti skaitydamas. Anksčiau pasinerti į knygą, ar ilgą straipsnį būdavo lengva. Mane pagaudavo siužetas, ar argumentų posūkiai, ir taip valandų valandas keliaudavau ilgais prozos takais. Dabar tai atsitinka itin retai. Mano koncentracija išnyksta po dviejų trijų puslapių. Nekantrauju, pametu tėkmę, pradedu ieškoti, ką dabar veikti. Jausmas toks, tarsi turėčiau atitempti savo besipriešinančias smegenis atgal prie teksto. Skaitymas susikaupus, kuris anksčiau būdavo natūralus, tapo kova“. (Vertimas: Vido Jankausko)

Žinoma kad evoliucionavo.

Juk viskas pasikeitė.

Anksčiau sau išeidavo valstietis lauko arti ir ardavo kol suardavo.

Dar anksčiau – išeidavo medžioti ir laukdavo tris dienas kol į jo pastatytą kilpą kas nors įklius.

Įsivaizduojat?

Tris dienas būdavo offline. Aišku jei per tą laiką jo nesudorodavo koks nors išbadėjęs dinozauras ar kraujo neišgerdavo nekalta mergele apsimetęs girių kraugerys.

Nenuostabu, kad tuometiniai žmonės garbindavo tai, kas jiems sukeldavo didžiausią įspūdį. Saulę, Mėnulį, Žaibą, koki nors keistą akmenį su skylute, meškino dantį ar paršelį su dviem galvom.

Tuomet žmonėms buvo svarbu maksimaliai ilgai išlikti vienoje užduotyje, nesiblaškyti, nes jei nukreipsi savo dėmesį kitur – kaip mat nulėksi nuo banguojančioje jūroje besisiūbuojančio burlaivio stiebo ar tau pirštus nutrauks kokios nors pramonės amžiaus pradžios staklės.

Dabar gi mums reikia visai kitokių savybių.

Jei visą dieną nieko daugiau neveiksi tik darysi vieną ekselio lentelę – tai tu komerciškai žuvęs. Nespėsi atsakyti bent į 50 emailų. Neatsakyti ilgiau nei per dvi valandas šiais laikais – jau blogos reakcijos požymis. O pagalvok apie savo 500 Facebook draugų. Nežinosi ką jie šiandien nuveikė. Jau nekabant apie Lietuvos ir pasaulio įvykius.

Todėl mūsų smegenys pasikeitė. Jos išmoko blaškyti mūsų dėmesį šen bei ten.

Kaip manot, kodel Google, Volvo ir kiti taip skuba įgyvendinti automobilio, kuriam nereikės vairuotojo, koncepciją? Jie puikiai suvokia, kad po kurio laiko mes jau nebemokėsime vairuoti, tiesiog negalėsime susikoncentruoti į tą veiklą.

Kino ir reklamų kūrėjai jau atsižvelgia į šias tendencijas. Kadrai trumpėja, viskas turi vykti greitai, kad žiūrovui nedingtų kantrybė ir nuolatinės stimuliacijos dėka jis išlauktų iki message pabaigos.

Štai pavyzdžiui garsioji Danske banko reklama.

Danske banko reklama „Mes ne tokie kaip jums atrodo“

49 sekundės – 39 kadrai, įskaitant BUČINĮ.

Apsidairykite kokiame nors vidutinio nuobodumo verslo susitikime. Kiek procentų dalyvių kažką maigo savo išmaniuosiuose drauguose? Kiek procentų užsirašinėja (tai irgi būdas nesikoncentruoti). Ir kiek procentų įdėmiai klausosi, tuo pačiu nervingai nejudindami jokios savo galūnės, įskaitant uodegą?

Mokslininkai sako, kad mūsų smegenys yra neįtikėtinai plastiškos – t.y. sugebančios greitai keistis. Taip pat dar mokslininkai sako, kad mes turime taip vadinamus veidrodinius neuronus, kurių dėka ką nors stebint mūsų smegenyse vyksta tos pačios chemines reakcijos kaip tai darant.

Įsivaizduokit bežiovaujantį žmogų. Sunku su vaizduote?

 

Nepajautėte, kaip jus pačius šiek tiek suėmė žiovulys? Sveikinu, jūs irgi turit tuos neuronus.

Veidrodiniai neuronai taip pat paaiškina daugybę kitų žmogaus poelgių, susijusių su susitapatinimo veiksmu. Visa sporto ir celebrity pramonė laikosi ant veidrodinių neuronų. Mes tapatinamės su savo mėgstamais sportininkais ar šou verslo rykliais.

Stebėdami varžybas – smegenyse mes žaidžiame. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti tą pralaimėjimo kančią ar pergalės euforiją? Juk, logiškai mąstant, mums nei šilta nei šalta turėtų būti. Bet ne, kai kurie taip susitapatina, kad net puola mušti tų kitų – susitapatinusių su priešininkų komanda.

Psichologai sako, kad veidrodinių neuronų dėka, net užkietėjęs pesimistas pakankamai ilgą laiką praleidęs tarp optimistų – pats taptų optimistu. Žinoma, niekas to nepatikrino praktiškai, nes rask tu dabar kad gudrus optimistą. Optimistai nepopuliarūs arba net pavojingi. Jei žmogus gerai jaučiasi, vadinasi jam nieko netrūksta. O jei jam nieko netrūksta, tai ką tu jam parduosi?

Taigi, per gana trumpą laiką mūsų smegenys gerokai evoliucionavo. Dabar mes pritaikyti išsibarstymui (girdėjau jaunimas kartais sako – išsitaškymui. Pvz.: einu šįvakar į klubą išsitaškyti, suprask kreipsiu dėmesį į visas merginas iš karto).

Ir jei netyčia patenkame į aplinką, kurioje galimybių pritaikyti išsibarstymą nėra – pavyzdžiui atostogos, ten kur nėra wireless (o čia kur taip? Mongolijoje gal?), tai mums kyla įvairiausių pagundų malšinti tą įtampą, kuri mums kyla. Kurortiniai romanai ir all included prisigėrimas jau tampa atgyvena, todėl reikia kažką veikti ekstremalaus, tarkim slidėmis leistis nuo kalno arba nerti po vandeniu arba apžiūrėti 30 architektūros paminklų per dieną.

Kaip bebūtų, kiekvienas evoliucijos žingsnis kažką duoda, o kažką atima.

Nukrito uodega, išsitiesino nykštys – nebegalim virtuoziškai liuoksėti nuo šakos ant šakos. Jau reikia papildomos įrangos, virvių ir t. t. O dar ir aukščio baimė atsirado.

Išmokom įkurti ugnį, nebereikia dantimis plėšyti žalios mėsos, o galima ramiai sau žiaumoti kotletą – susiaurėjo žandikaulis. Jums jau išrovė netelpančius protinius dantis? Man – jau. Nepamenu, kad kada dar bučiau taip apsvaigęs, kaip tada nuo nuskausminamųjų. Net kraujas, trykštantis iš mano burnos ant močiutės su replėm chalato atrodė kažkoks meniškas.

Išsiugdėm smegenų savybę priimti ir apdoroti nuolatinius informacinės ir vaizdinės stimuliacijos pliūpsnius – praradom ramybę.

Dabar mūsų minčių malūnėlis sukasi kaip pašėlęs, nesvarbu ar jį pučia tikros ar tik mūsų pačių išgalvotos informacijos srautas. Anksčiau žmonės sakydavo tai ką galvoja, dabar galvoja „ką čia aš dabar kalbu?“. Nes smegenys yra ne tik kad plastiškos, jos dar yra pakankamai nepriklausomos.

Netikit?

Štai eksperimentas: nuo šiol 27 dienas nei karto nepagalvokite apie Viktorą Uspaskichą. Nei vienos minties ar emocijos. Net jei jį pamatysite per televizorių – jūsų galvoje turi būti vakuumas.

Jei pavyks, sveikinu – jūs esate savo smegenų šeimininkas.

O tie, kam eksperimentas atrodo per ilgas galit pagalvoti apie tuos atvejus kai supykote ir kam nors prikalbėjote visiškų kvailysčių. Tikiu, kad kokį kartą per 10 metų taip nutinka visiems. O jei situaciją valdytumėt patys, tikriausiai taip nebūtumėt pasielgę? Bet, panašu kad kažkas jūsų galvoje tuo metu paėmė valdžią į savo rankas.

Man iš ties labai smalsu, kas bus toliau.

Taip smalsu, kad aš pasiruošęs didžiąją laiko dalį praleisti offline.