Kaime, kai apsidirbdavom visus dienos darbus – kiaulės (gyvūnas toks) sočios knarkia sukritusios į purvą pavėsyje, vištos palesintos kuičiasi patvory, karvės pamelžtos atrajoja ir tirpdo Arkties ledynus – mes nieko neveikdavome.
Bobulė įsijungdavo radijo aparatą VEF su kreiva antena ir tą pačia sekundę užmigdavo, o mes lipdavom ant kalno ir žiūrėdavom į tolį.
Tolyje nebuvo kažkas ten tokio ypatingo – banguojanti miškų jūra, kolūkio laukai, šieno miltų agregato bokštas ir kelias. Keliu kartą į valandą kas nors pravažiuodavo, bet nebūtinai. Bet mums ir nereikėdavo kažko daugiau tame tolyje.
Užtekdavo to, kas yra.
Dabar, netgi apsidirbus kalendorinių metų darbus – taip lengvai sau nepamiegosi su i-Pod ausinėmis ausyse.
Tradiciškai metų pabaigoje mes sužinome ko mums trūko visus šiuos metus.
Čia pasirinkimas platus, kaip supermarkete. Kažkam trūko iniciatyvumo, kažkam atkaklumo, kažkas per mažai pardavė, kažkas per kvailai šypsojosi, kažkas per daug vėluodavo į darbą, kažkas buvo atsipalaidavęs, o kažkas per mažai nusipirko kažko, o kažkas kažko tiesiog nedžiugina.
Sistema, mus informuojanti ko mums trūksta, buvo kurta ilgus metus, ji veikia tobulai, yra nemokama ir nereikalauja išankstinės registracijos ir net neklausia jūsų ar jūs tai norite girdėti. Tai tiesiog „part of the package“. Per mažai pardavei – marš pas vadovą prisipažinti. Per mažai pirkai – stok į kamštį ties Akropoliu. Per mažai kentėjai – pats laikas į bernelių mišias užsukti. Per geras gyvenimas atrodo – nusipirk Lietuvos rytą.
Jei nebūčiau davęs sau pažado nebeskaityti lietuviškų naujienų portalų (laikraščių ir TV kanalų atsisakiau jau prieš kelis metus) – tikriausiai šį rytą sužinočiau, kad man trūko nuvalytų kelių. Nors šiaip jau tai visai netrūko. Atvirkščiai, net smagiau buvo, gaila, kad kažkokie keistuoliai išrado ir sumontavo elektroninį rankinį stabdį, kurio jau nebeužtrauksi posūkyje.
Jei domėčiausi politika, tikriausiai būčiau perskaitęs Ingridos Šimonytės blog‘o kilometrinį įrašą apie tai, ko trūksta Vyriausybės programai.
http://simonyte.popo.lt/2012/12/09/labadiena/
Dievaži, aš tikrai lenkiu galvą prieš Ministrę iš didžiosios M. Tai vienas protingiausių, logiškiausių, mažiausiai pasipūtusių ir dar su humoro jausmu ir iškalba politikų.
Tačiau taip detaliai analizuoti dabartinės Vyriausybės programą, tai tas pats kaip aprašyti arklio traukiamo vežimo savybes metų automobilio rinkimų kontekste. Man tiesiog gaila ponios Ingridos laiko ir tiek. Ji turi pilną teisę pailsėti kur nors Maldyvuose (nors pagal jos asmenybę spėju, kad jai labiau patiktų žygis Kamčiatkoje) ir ateinančius 4 metus padirbėti kur nors geriau apmokamame darbe. Na o po to, galės prisijungti prie TVF komandos, kuri po maždaug trijų metų atvažiuos gelbėti bankrutavusios, geriausiu atveju Sodros, o blogiausiu – Lietuvos Respublikos.
Na, o po to, kai jau sužinojome ko trūko mums ir mūsų aplinkai praėjusiais metais, tuomet jau būtų pats laikas sužinoti ko iš mūsų tikimasi ateinančiais metais.
Visų pirma jūs sužinosite kokie bus ateinantys metai.
Čia jokių siurprizų.
Business as usual.
Metai bus sunkesni negu buvo. Kainos kils, algos kris, mokesčiai didės, teisinė aplinka griežtės, naftos gavyba mažės, Co2 kiekis didės, vandenynų lygis kils, pardavimų planai dvigubės, darbo valandos ilgės.
Reikės labiau stengtis, daugiau judėti, mažiau ilsėtis, daugiau reklamų peržiūrėt, daugiau straipsnių perskaityt, daugiau Nausėdos prognozių išklausyt.
Netgi majai, kurie buvo pažadėję atskristi mums padėti – persigalvos. Viskas per tą futbolą:
http://www.youtube.com/watch?v=KJM8B5zkP5w
Galiu lažintis, kad 2013 pabaigoje sužinosime, kad visa tai ko iš mūsų tikėjosi darėme nepakankamai.
Niekis, dar turim laiko pasitaisyti.
Nesu girdėjęs, kad kažkas būtų nepakankamai numiręs.
🙂 dėkui už gerą žodį, ypač tą apie ribotą pasipūtimą. Pasipūtėlių gyvenime nekenčiu kaip reikalas ir labiausiai būdama ministre bijojau šiuo požiūriu nukvakt, nors autoironijos, kuri užanchor’ina, man lyg ir netrūko labai. Tekstas ir blogas atsirado tiesiog iš „nesupratau“, kuris sukilo suskaičius vos keliolika puslapių programos. Na, sukilo ir, nieko nepadarysi, išsiliejo. Žinojau, kad nereikėjo net į rankas imti tos programos, žinojau 🙂 Nesitikėjau, kad kas nors apskritai skaitys, išskyrus opoziciją iš instinktyvios simpatijos ir buvusios bendramintystės. Negaliu pasakyti, kad tai reikalauja didelio effort’o, kaip ir aš neturiu tikslo, kad tuos tekstus skaitytų tūkstančiai ir milijonai.
Turbūt Maldyvai labai gražūs, bet mintis apie žygį su gerais batais yra ne iš piršto laužta. Todėl vargolių ir pavidolių uždusimui užspringus nuosavomis teorijomis „kodėl?“, eisiu sau ir padėstysiu kelis mėnesius makroekonomiką, apie kurią dabar turiu jau nebe miglotą supratimą, kaip buvo nuosavų studijų metu, sykį jau tokia proga taip laiku tiesiog iš dangaus nukrito. Tegul dusta dabar po komentarus dėl tų 1400 litų 🙂
Visi apakę dėl 1400 litų 😉
p. Ingrida,
tą programą imti į rankas ne tik, kad reikėjo, bet buvo būtina. Ir aš beveik įsitikinęs, kad Jums būtų nepavykę jos nepaimti, nes tokie jau tie idealistai yra.
Maldyvai tikriausiai kad gražūs, tik klausimas kiek jie dar bus atviri turistams, o ypač moterims, na, nebent jos deginsis su pižamomis, pagal geriausias islamistų tradicijas.
Linkiu Jums kuo geriausios sėkmės akademinėje veikloje ir iki kitų susitikimų 😉
Geras tekstas, ačiū.
Ir p. Ingridai ačiū. Liūdna, kad toks smagus pasivažinėjimas tęsėsi taip trumpai.Na, tikėkimės grįšit prie vairo ir vėl mus visus linskmai pavėžinsit. Sėkmės!