Šiandien čia yra 2013 metų balandžio vienuolikta diena, ketvirtadienis arba četvergas kaip sakydavo mano bobutė.

Arba 102 metų balandžio vienuolikta diena, ketvirtadienis, jei šiuo metu jūs esate Šiaurės Korėjoje ir Microsoft Paint‘u paišote naujausią plakatą kaip po atominio puolimo liepsnoja Laisvės statula ir Bostono viešieji tualetai.

Perspėju – šiandien aš neturiu jokios temos įrašui.

Todėl toliau nebeskaitykite jei jus domina kurią pensijų reformos kryptį rinktis, kokia situacija Kipre su rusų indėliais, skalūninių dujų isterija arba kodėl už lango dar vis ne pavasaris (božė, kiek tai gali tęstis, na kaip galima gyventi tokioje šalyje, kur sniegas laikosi pusę metų, nėra saulės, kitą pusę metų lyja ir dar benzinas labai brangus. Kaip dievą myliu – emigruosiu, skaičiau, kad Irake nėra sniego, retai lyja, kuras pigus ir žmonės jausmus reiškia atviriau nei pas mus).

Yra galybė kitų šaltinių, kurie mielu noru jums papasakos kas, kur, kaip ir kodėl yra blogai – ir tai padarys nemokamai, tik su sąlyga, kad jūs pažiūrėsite keletą reklaminių banerių iššokusių jums prieš akis beskaitant tekstą.

Jūs dar čia?

Kartoju – temos nėra.

Ir nebus.

Ir tai man patinka.

Nes norint parašyti apie kažką – reikia rinkti informaciją.

O šiais laikais informacijos rinkimasis – tai tas pats kaip bandyti rasti auksinį karosą (žuvis čia tokia) mūsų kaimo prūde. Iš pradžių ten gyveno vien auksiniai karosai. Gyveno ir vargo nematė, neskaitant to, kad mes juos kartais žvejodavom ir darydavom žuvies kotletus, maldami su visom ašakom ir santykiu 30:70 pridėdami batono (ryjant jausmas toks, kaip bandytum praryti ežį nekramtęs). Na arba dar šerdavom juos vištom (karosus, ne kotletus). Vištom jie labai patikdavo, jei viena kuri nusitverdavo, tai kitos vydavosi iš paskos, kol pirmoji uždusdavo ir pamesdavo grobį.

Taigi vieną kartą kilo mintis pagerinti prūdo žuvingumą.  Sužinojom apie nusausintą tvenkinį, per pusdienį nuėjom ten (ratas dar nebuvo išrastas tais laikais) ir kibire su vandeniu parsinešėm keletą karosų veislei. Jie buvo sidabriniai. Pastarieji per keletą metų susikryžmino su auksiniais ir nuo to laiko prūde jau nebebuvo įmanoma pagauti nei auksinio, nei sidabrinio karoso – visi jie buvo kažkokie pasidabruoti arba paauksuoti, nelygu kuriuo kampu žiūrėsi.

Taip ir su informacija šiais laikais. Jei jūs skaitote kokią nors A. Einšteino citatą savo niekada nematyto draugo Facebook‘e – ji nebūtinai yra pono Alberto mintis. Internete jau yra puslapiai, kurie užsiima citatų tikrųjų autorių paieška.

Youtube galima rasti šimtus ir tūkstančius filmų apie tą patį bet kitaip.

Tūkstančiai valandų video medžiagos sako, kad bokštus dvynius sugriovė pasakomis įtikėję islamistai, o kiti tūkstančiai valandų video medžiagos sako, kad tai buvo JAV spec. tarnybų reklaminė akcija. Po kiekvienu iš tų video dar galima praleisti porą metų skaitant komentarus tų, kurie žino kaip viskas buvo iš tiesų. O jei jūs susigundėt atsidaryti vieną iš tokių video, tai jutubas po to diena iš dienos atkakliai jums siūlys pažiūrėti dar ką nors apie tą patį, nes nu juk vieną kartą jau pažiūrėjot. Tokiu būdu jus galite paskirti visą savo laisvalaikį susipažinimui su įvairiausių žmonių nuomonėmis.

O labiausiai dominti mus turėtų mūsų pačių nuomonė apie kažką. Nes jei taip jau atsitinka, kad tavo galvoje atsiranda nuomonė, tai po to reikia vargti ir tampytis ją su savimi visą laiką. Eini miegot – pasidedi šalia, ryte reikia nepamiršti pasiimti su savimi – nes nu kaip išeiti į gatvę BE NUOMONĖS? Žmonės pirštais užbadys.

O jei, neduokdie, galvoje atsiras antra nuomonė. Jos tada ims kautis tarpusavyje. Tada ne gana to, kad jas su savimi reikės visur tampytis, tai dar ir prižiūrėt reikės, kad labai nesusipeštų. Arba nutarti kurią pasilikti, o kurią išmesti. O ta išmetamoji ne taip lengvai pasiduos, verkšlens kažkur pasąmonės kamputyje, bandys įtikinti, kad „ne ne, aš tai teisingoji nuomonė“ (nes va ir kaimynas tavo tokią pat turi, o dar be to ir ponia iš žurnalo – skaičiau pati!).

O jei sutiksi žmogų su priešinga nuomone, kas tada? Kad nesijaustum vienišas teks burtis į tos pačios nuomonės puoselėjimo klubą, vaikščioti į susitikimus, mokėti nario mokestį. Vienas vargas.

O su laiku mūsų prūde pasidabruotų karosų prisiveisė tiek, kad jie neužaugdavo pakankamai dideli, kad būtų galima malti į kotletus.

Bet užtat iš kažkur atėjo (ratas dar nebuvo išrastas) ir apsigyveno bebrai.

Investavimas – tai toks dabarties veiksmas, kuris remiasi tikėjimu, kad to dabarties veiksmo rezultatas bus pagerinta ateitis.

Visiems geriausiai žinoma investavimo rūšis yra finansinis investavimas. Šiuo atveju dabarties veiksmas – tai susilaikymas (nuo pirkinių dabar), tikintis, kad po kelių metų pirkinių bus galima įsigyti daugiau. Finansinis investavimas turi dvi būtinas sąlygas – turėjimas ką investuoti (arba turėjimas iš kur pasiskolinti, ką investuoti), bei naivumas. Naivumas reikalingas dėl to, kad finansinio investavimo atveju ateitis prognozuojama remiantis praeitimi, kas automatiškai – bent kiek logiškiau mąstantiems individams – kelia klausimą apie visos tos finansinės teorijos patikimumą. Ir nors kiekviename investicinių fondų lankstinuke mikroskopiškomis raidėmis rašoma, kad „praeities rezultatai negarantuoja ateities pelno“, bet būtent dėl praeities rezultatų dauguma žmonių ir renkasi kur investuoti.

Kadangi finansinis investavimas yra itin nuobodi sritis, daugiau ir nesiplėsime.

Daug įdomesnė investavimo sritis – investavimas į save.

Investavimas į save būna kelių rūšių.

Galima investuoti į savo įvaizdį tau reikalingų žmonių galvose. Kadangi tavo įvaizdis kitų žmonių galvose priklauso nuo cheminių reakcijų jų smegenyse, ši investavimo sritis labai rizikinga ir reikalaujanti daug pastangų. Visų pirma reikia nuolat sekti investicijų grąžą – t.y. reguliariai tikrinti ar tų žmonių galvose niekas nepasikeitė tavo atžvilgiu (Ar tu šiandien dar mane myli? Ar tu šiandien dar vis pripažįsti, kad aš protingesnis? Ar jūs mane išrinktumėte jei rinkimai vyktų šiandien? Ar jūs manęs dar nepamiršote?).

Visų antra – reikia nuolatos modeliuoti savo elgesį, kas ne visada yra paprasta, žinant kad vaidybos meno aktoriai mokosi ne vienerius metus, NLP kursai brangūs, taigi šiuo atveju daug kam tenka improvizuoti (atitinkamai ir rezultatai būna įvairūs).

Viena iš populiariausių investavimo į save rūšių – ateities planai. Šiuo atveju investuojamas dalykas yra laikas, kurį žmogus skiria ateities planų, vizijų, siekių, planų, iliuzijų, baimių, pasaulio užkariavimo planų kūrimui savo galvoje.

Ateities planai gali būti įvairiausi, pradedant kaip aš jai paaiškinsiu kodėl pamiršau jos gimtadienį ir kas man už tai bus ir baigiant kokioje Ispanijos pakrantės vietoje pirksiu vilą, kai man bus 65 ir būsiu milijonierius.

O jei dėl vilos jau apsisprendėte, likusį laiką galima investuoti į būsimo (būtina sąlyga – geresnio) automobilio pasirinkimą. Arba geresnio darbo. Arba geresnio jo. Ar jos. Ar jų.

Dar viena investicijų į save rūšis – tai investavimas į gerą savijautą. Ji apima visas aukščiau išvardintas investicijų rūšis, nes didelė dalis investuotojų tiki (arba buvo įtikinti marketingo priemonėmis), kad gerai savijautai būtinos sąlygos.

Taigi, siekiant geros savijautos ateityje, bandoma investuoti į įvairias sąlygas, kaipo – finansinių lėšų, pripažinimo turėjimas, THE ONE aptikimas ir išlaikymas, na ten visokių automobilių, namų, statuso žaisliukų, galų gale sveikatos, visų galūnių, daugumos dantų turėjimas ir t.t. Kitaip tariant viso to, kas yra daugiau ar mažiau laikina.

Netgi tikėjimas, kad gera savijauta būna tada kai tavo nuotaika gera – yra klaidingas, nes aš savo akimis mačiau žmonių, kurie mėgavosi savo bloga nuotaika.

Juk ne veltui investavimo pradžiamokslis sako – prieš pradėdami investuoti nusistatykite savo rizikos tipą. Kiek iš savo investuojamo objekto jūs esate linkęs prarasti? Pusę? Du trečdalius? O gal nei cento ar sekundės?

Žinoma, aš neneigiu, kad pagal tikimybių teoriją įmanoma pasiekti tokį sąlygų rinkinį, kuris tam tikrą laiką leistų išlaikyti būseną, panašią į gerą savijautą.

Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad visos tos sąlygos yra laikinos (ypač sveiki dantys ir maži mokesčiai), vadinasi ir gera savijauta, priklausoma nuo sąlygų – bus tai pat laikina. Ir čia jau kiekvienas investuotojas turi gerai pasverti, kiek laiko jis skiria geros savijautos sąlygų rinkinio sukomponavimui ir ar tas laikas yra proporcingas laikui, kuriame tos sukomponuotos sąlygos išlieka stabilios ir nepakitusios.

Taip pat, investuotojas turi atsižvelgti į tai, kad visada yra tikimybė, kad per tam tikrą laiką sukomponavus tam tikrą geros savijautos sąlygų rinkinį – paaiškės, kad investuotojo geros savijautos kriterijai pasikeitė ir sukomponuotasis rinkinys visai ne toks, kokio norėjosi.

Ar daug esate sutikę žmonių, kurie būtų nusprendę, kad jie turi viską ko jiems reikia ir mėgautųsi buvime tame?

O pats kebliausias reikalas su investavimu – tai ateitis.

Yra prikurta įvairiausių ateities modelių, bet jie ir lieka modeliais, todėl, kad toks dalykas kaip ateitis iš vis neegzistuoja. Nes, na o kur ji, ta ateitis? Taip, kovo 8-oji, iš šios sekundės požiūrio yra ateitis. Bet kai kovo 8-oji ateis (jei ji jums ateis, tfu tfu tfu), tai jau bus dabartis, o ateitis bus kovo 9-oji.

Jei jūs save ištreniravote kažko tikėtis iš ateities ar kažko joje laukti, tai geriau pradėkit treniruoti buvimo čia įgūdžius, nes kitu atveju įprotis nematyti to kas vyksta dabar taps toks stiprus, kad visą gyvenimą praleisite cheminėse reakcijose savo galvoje.

Taigi, panašu kad, saugiausia investicija yra ta investicija, kurios grąžą mes patiriame dabar.

Ir dabar.

Ir netgi dabar.

Nes kam rūpi investicijų grąža ateityje?

Į tą ateitį dar reikia sugebėti patekti.

Taip jau nutiko, kad anądien turėjau progą apsilankyti „Tamsta“ klube, kuriame grojo M. A. M. A. apdovanojimuose 2012 metų grupe pripažinti „Liūdni slibinai“.

Nežinantiems pasakysiu, kad M. A. M. A. apdovanojimai – tai toks renginys, kuris laikomas nesąžiningai surežisuotu, jei SEL gauna mažiau nei vieną apdovanojimą. Na, o šiemet, kaip tyčia, tą antrą apdovanojimą iš panosės nušvilpė būtent „Liūdni slibinai“.

Ir dar lyg to būtų ne gana – jų pasirodymas tapo daugiausiai kartų peržiūrėtas jutubėj.

Jau po renginio (po mūšio kumščiais nemojuojama, pamenat?) prasidėjo bambėjimas, kad Slibinai apdovanojimo neturėjo gauti, nes tai ne muzikantai, o aktoriai, ir dar kad jie neatitinka grupės standarto (matyt dėl to, kad dainuoja gyvai, turi humoro jausmą ir nėra susireikšminę?) ir kad tos karvės iš video projekcijos nesąžiningai pavogtos iš jutubo.

Taigi tapo tikrai smalsu, apie ką čia viskas.

„Liūdnų slibinų“ branduolį sudaro:

Dominykas Vaitiekūnas, mažasis žmogus – metų charizma (T. Ė. T. Ė), kuriam pasirodžius scenoje ima alpti merginos, o pradėjus judėti – ir moterys. O juda jis taip, kad amžinatilsį Maiklas Džeksonas atrodo kaip Pinokis.

Aistė Lasytė – ugninė moteris, kuriai pasirodžius scenoje laikrodžiai ima rodyti Grinvičo laiką, o Geigerio skaitikliai – įkyriai tarškėti. Netgi aš, turintis absoliučią neklausą – manau, kad Aistės balsas puikus.

Vaidas Kublinskas – liūdniausias grupės narys (mano favoritas, nes beveik toks pat negražus kaip ir aš), kuriam nereikia nieko daryti, kad žiūrovams būtų linksma. Vaidas užpildo tarpus tarp kūrinių, duoda interviu ir protingai šneka įvairiomis progomis. Šneka jis taip, kad pradedi tikėti, kad viskas bus gerai.

Taigi, apie koncertą.

„Tamstoje“ tvyrojo labai geras vaibas. Na, toks, kad buvau įsitikinęs, kad jei būtum pametęs 100 litų – kitą dieną būtum radęs skelbimą Facebooke, kad kažkas rado ir nori grąžinti.

Nelabai supratau, kokia mintis buvo pusę publikos susodinti už staliukų – matėsi, kad jie pavydžiais žvilgsniais varstė galinčius siausti kartu su „Daina raginanti tautą“, „Stebuklingas palikimas“, „Netvarka“ ir kitais.

Kita vertus, sėdintiems buvo taip pat pakankamai peno apmąstymams klausant Donelaičio Metų drum&bass stiliumi, A. Baranausko Anyksčių šilelio pamiršau kokiu stiliumi, už širdies griebiančios ir Lasytę sugraudinusią „Jei būčiau aš vyras“.

Humoro nesuprantantiems buvo skirta pop kultūros parodija „Žuvėdra“. Humoro nesuprantančių nebuvo, taigi visi sprogo juoku, ypač iš Vaido šokio. Mažasis Žmogus rėžė dainą apie savo ūgį ir sušoko ugninį Užgavėnių šokį.

Na ir dar daug visko buvo.

Geriausias koncerto įvertinimas – nuo ausies iki ausies išsišiepusių žmonių eilė prie rūbinės. Jei nesuprantat apie ką aš čia – artimiausių koncertų sąrašas čia:

http://www.liudnislibinai.lt/?page_id=187

PerspĖjimas: autoriaus nuomonė gali nesutapti su kitų nuomone. Visi rašinyje naudoti vardai , pavardės ir pavadinimai – išgalvoti. Už šio straipsnio parašymą gautas užmokestis bus paaukotas feno Lasytei pirkimui (kad Dominykui nereikėtų atlikti jo funkcijos).

Ne paslaptis, kad prancūzų automobilių gamintojai išgyvena sunkius laikus, pardavimai krenta, gamyklos uždaromos, darbuotojai masiškai netenka darbo.

Prancūzai, žinoma, visuomet garsėjo mąstymu out of the box. Karaliui galvą nukirto, Napoleoną ištrėmė į salą, vyną geria per pietus darbe ir t.t. Tik kartais tas out of the box būna nei šioks nei toks.

Štai pavyzdžiui Depardje sako: „aš žaviuosi Vladimiru Putinu, jūsų prezidentu“. Lyg dar to neužtektų – jis dar žavisi ir Kadyrovu.

Na, visgi galima įtarti, kad ilgametis vyno vartojimas visgi paveikia smegenis. Nes kažkaip nesinori tikėti, kad vardan mažesnių mokesčių galima valgyt braškes nuo to paties torto.

Kita vertus, Rusijai – tai aukščiausio lygio PR‘as. Beliko dar prisikviesti Julią Roberts ir Džeimsą Bondą.

Grįžtant prie prancūzų – nesenai kilo nemažas šurmulys, nes Good Year uždarė savo padangų gamyklą Amiens mieste. 1000 darbuotojų neteks darbo, kilo protestai ir t.t.

Įmonės atsakymas buvo kaip reta tiesmukiškas: They get one hour for breaks and lunch, talk for three hours and work for three. I told the French union workers this to their faces. They told me that’s the French way!

French way, tai French way, nieko čia nepadarysi. Teks dabar patiems galvoti kur praleisti tas laisvas nuo kalbėjimosi valandas. Arba sugalvoti patiems ką gaminti ir kaip parduoti.

Štai kad ir naujausia DS3 kabrioleto reklama.

Dievaži, ką jie tuo norėjo pasakyti? Kas yra jų targetas? Suvaikėję mamyčiukai? Gėjai? Skandinavai, kurie tiki, kad lytis tai visuomenės primestas stereotipas?

Turėtų pasimokyti iš kauniečių, kaip tiksliai targetinti reklamą.

Arba Mercedes-Benz.

Kas kam neaišku? Man tai aišku.

Net itališkas Fiat ir tai viską paaiškina aiškiai.

Ko nepasakysi apie Italijoje įvykusius rinkimus. Tokia painiava, kad net akcijų rinkos nukrito. Kaip suprantu, apžvalgininkus labiausiai nustebino kažkoks humoristas, kuris gavo nemažai balsų.

Cha, mūsų tuo nenustebinsi. Mes jau prieš kelis metus tikėjomės, kad jei į viską pažvelgsi su humoru, viskas bus geriau. Bet kažkodėl buvę humoristai atėję į valdžią pasikeičia, viską pradeda priimti rimtai ir tampa nebejuokingi.

Todėl šios dienos apžvalgą ir baigsiu palinkėjimu nesurimtėti, nes, kaip žinia, „išlieka tie kas juokiasi, o ne tie kas verkia“ © AV

Jei bėgsi ratu, nesvarbu koks tu greitas – anksčiau ar vėliau atbėgsi į tą pačią vietą iš kur pradėjai (autorius redakcijai žinomas).

Does not matter how hard you try – there is allways potential for extra mile. (autorius – pirmas pasitaikęs CEO).

Šiandien – lėtas tekstas. Pabrėžiu: l   ėėėė   t   a   sss.

Jo skaitymui reikės specialių sąlygų.

Visų pirma, prieš pradedant skaityti tekstą – reikės 5 minučių laisvo laiko pasiruošimui.

Ar dar žinote, ką reiškia ši sąvoka – „laisvas laikas“?

Kada paskutinį kartą nuoširdžiai nieko neveikėte ir dėl to nesiparinot – t.y. rankos nevalingai nesiekė jokio elektroninio prietaiso, mintyse nekūrėte ateities planų, nesudarinėjote baimių arba priešų sąrašo, nejudinot kojos, nesikasėt ausies, nesimuistėte kėdėje, negalvojote, ką apie jus pagalvos kiti, kvėpavot ritmingai, nesikaupė seilės bei pulsas buvo tarp 60 ir 70?

Tiesiog buvote ir stebėjote kas vyksta – nesvarbu ar išorėje, ar viduje? (Stebėjimas kas vyksta Facebook‘e ar Youtube – netinka).

Pabandykit, nebijokit.

Per 5 minutes pasaulis nepražus, šiandien dar turėsite likusias 1435 minutes laiko skirto viskam sukontroliuoti ir pabaigti savo baimių ir rūpesčių sąrašą šiam ketvirčiui.

Jei jau visgi baisiai neramu nieko neveikti, galit stebėti kaip jūs kvėpuojat. Vis šioks toks užsiėmimas laisvu laiku.

Nors sąvoka „aš kvėpuoju“ nėra jau tokia tiksli, kadangi kas tas „aš“ kuris kvėpuoja? Ir jei tas „aš“ yra tas kuris mano, kad viską kontroliuoja, tai tuomet pabandykit nekvėpuot.

(po dviejų minučių)

Na, kaip sekėsi?

Tai kaip čia gaunasi? Kvėpuoju „aš“, ar visgi kažkas išorėje iš mano plaučių siurbia Co2 ir įpučia orą?

Kartą skaičiau prieš-pensijinio amžiaus žmonių apklausą apie tai, ką jie ketina veikti išėję į pensiją. Gana ženkliai išsiskyrė europiečių, amerikiečių ir japonų, kinų atsakymai. Vakariečiai visi kaip vienas teigė, kad išėję į pensiją keliaus aplink pasaulį, išbandys įvairiausius hobius ir visaip kitaip stengsis nenuobodžiauti. Gi rytiečiai ketina nieko neveikti.

Nesenai paskelbta turtingiausių kinų apklausa, kurioje jie nustebino savo atvirumu, teigdami, kad jų staigus praturtėjimas (dauguma jų kilę iš labai neturtingų šeimų, priešingai nei Paris Hilton) jiems trukdo būti laimingais, nes nėra laisvo laiko, o ir santykiai su kitais žmonėmis tampa dirbtiniai. Vieno magnato 30 metė dukra Zong Fuli, kartu su tėvu valdanti korporaciją paatviravo, kad niekuomet nėra turėjusi vaikino, nes nelabai aišku ar jie siekia jos turtų, ar meilės.

Tokia simpatiška mergina, ar galit patikėt?

vieniša mergina su nuobodžiaujančiu tėvuku

Na, panašu, kad 5 min. nieko neveikimo jau praėjo.

Taigi, tęsiam – lėtai – toliau.

Antra sąlyga, muzika.

Siūlau šią:

Jei šiuo metu važiuojate automobiliu, sumažinkite greitį iki leistino, pasigarsinkite muziką ir įsijauskite į faktą, kad niekur neskubate.

Nes, iš tiesų, o kur skubėti (netaikoma tiems atvejams, kai namuose jūsų laukia žmona su sąrėmiais arba vyras negalintis rasti švarių kojinių).

O visa kita…daugelis dalykų gali išsispręsti netgi geriau tais atvejais kai mes ten nespėjame, negu kad atlekiame per anksti ir bandome nuo obels nurauti dar neprinokusį obuolį. Galbūt todėl ūkininkai geriau nei vadybininkai supranta ką reiškia būti. Kad ir koks nuolankus „extra mile“ bėgikas būtum – stenkis nesistengęs – burokus rausi spalį, o ne liepą.

Tikiu kad kiekvienam yra buvę situacijų, kurios ima ir išsisprendžia tarsi savaime, nepaisant to, kad mėnesių mėnesius ar metus mes jas bandėme paskubinti.

O žinot kokį jausmą dažniausiai mini visokio plauko ekstremalai, lenktynininkai, parašiutistai ir kiti greičio mėgėjai? Tuo metu laikas tiesiog, cituoju „sustoja“. O sustojusiam laike skubėti nėra kur.

Žinoma, įpročiai – galingas dalykėlis. Mes nuo pat mažumės įpratom skubėti visur ir visaip.

Kažką pamatom – čiumpam. Kažkas nepatinka – tuoj pat metam lauk. Kažko norim – verkiam (net ir suaugę – tik kitaip). Kažko nenorim – irgi verkiam. Kažkas vyksta – iškart ieškom pavadinimo. Liūdna – iškart liūdim. Pikta – iškart pykstam. Kažko nesuprantam – iškart bandom suprast. Kažką suprantam – iškart bandom kitiems paaiškint.

O juk galėtumėm neskubėt.

Nes juk vis tiek visi atbėgsim į tą patį tašką.

Jums būna taip, kad norisi užrašyti savo pasaulio supratimo versiją ant kartono atraižos ir eiti į gatves ją pristatinėti kiekvienam sutiktajam?

Man tai būna.

Aš noriu, kad nebūtų karo, alus būtų po litą, man visada būtų pagrindinis kelias ir kas antrą dieną kas nors (pageidautina moteriškos lyties) pasakytų, kad aš esu gražus, o kas trečią – kad protingas. Dar noriu, kad žmonės nustotų skųstis, zirzti ir man ką nors siūlyti pirkti. Kad pardavimo planų nebūtų, o darbuotojai nenorėtų algos padidinimo. Taip pat noriu, kad blogeriai pagaliau nustotų rašyti, kad jiems kažkas nepatinka. Ir dar noriu, kad viskas būtų gerai.

Maždaug ties šia vieta kartono lapas užsibaigė. Todėl išmečiau jį, ir ant naujo lapo parašiau trumpiau:

AŠ NORIU, KAD VISKAS BŪTŲ TAIP, KAIP AŠ NORIU.

Nors dabar gal jau ir nebereikia niekur eiti į gatves. Užtenka turėti interneto prieigą.

Nors gal su internetu kiek kitaip nei su gatvine revoliucija? Nenori susipažint su kitų žmonių pasaulio versijomis – tiesiog neskaitai ir tiek?

Va, ilgus metus nežiūriu lietuviškų TV, o prieš kurį laiką ir nuo lietuviškų žinių portalų atsijungiau. Žodį lietuviškas čia vartoju tik todėl, kad jų pateikimo kalba lietuvių. Kas užsakovai – čia jau kita kalba.

Bet vis tiek norinčių pateikti savo pasaulio matymo versiją ratas nei kiek nesusiaurėjo. Nepamenu kokiu būdu, bet teko susipažinti su Rač-Ram istorija. Berods kažkas per verslo susitikimą papasakojo. Dievaži, tai ką, pietaut vienam? Na, negi sunku buvo papasakoti kokį nors Discovery Science reportažą vietoj to? Bet ne, vis tiek teko klausytis ilgiausios istorijos kaip du berniukai susipyko ir pradėjo prasivardžiuoti, o po to vienas kito draugus iš savo draugų pašalino. Tik maldauju, nerašykite į komentarus kaip ta istorija vystosi toliau – man neįdomu.

Labai atsiprašau iš anksto – bet man ne itin įdomios taip pat ir istorijos apie skalūnines dujas, saulės energiją beigi radioaktyvias žuvis. O visų liberalių pažiūrų skaitytojų atsiprašau ir už tai, kad ir progresinių mokesčių tema man neįdomi.

Tarsi nuo domėjimosi kažkas pasikeistų.

We don’t see things as they are, we see them as we are. Anais Nin

Apskritai mes per daug įtikėjome, kad verbalika gali ką nors pakeisti in the long run. Na taip, jei gausi daug peržiūrų, tai gal tave pakvies koks nišinis TV kanalas kokią laidą pravesti ar kas nors įmes banerį į tavo puslapį. So what?

Taip pat per daug įtikėjome, kad domėjimasis viskuo taip pat turi kažkokią įtaką. Na taip, turime daug vaikščiojančių ekonomikos, gyvenimo būdo, meno, vyno, šampano, alaus, IT, laisvalaikio, rūkytų dešrų žinovų. Ir ką? Jiems nuo to gyvenimas palengvėjo, kad įsivaizduoja, kad kažką žino? Jums palengvėjo, kad žinote, kad yra kažkas, kas įsivaizduoja, kad žino?

Kaip manot, daugiau žmonių pasaulyje mėgsta gyventi karo sąlygomis ar taikos sąlygomis?

Tai kodėl žmonija nuolat kariauja?

O kaip atrodo – žmonės labiau nori gyvent lengvai ir laimingai ar sunkiai ir kenčiant?

Tai kodėl nuolat sukuriame kažką, kas viską apsunkina?

Ir kodėl net nebandome kažko keisti? Fakto konstatavimas, kad kažkas yra ne taip kaip mes norim kad būtų – tai toli gražu nepanašu į pokyčius.

Man darosi neramu, kad mes – klavišų maigymo karta – greitai prarasime bet kokią motyvaciją pakelti savo subinę nuo kėdės ir sistemingai ir atkakliai užsiimti savo pačių gyvenimais. Vietoj to, mums daug įdomiau užsiimti kitų gyvenimais.

Juolab, kad yra daug norinčių, kad mums atrodytu, kad viską ką reikia mes jau darome.

Panašu, kad jiems sekasi.