Paaiškinkit jūs man – kaip čia taip nutiko, kad metų įvykiu tapo kėdžių ir sofų krautuvės atidarymas? Aš, žinoma, suprantu, kad kėdė – išradimas rimtas, gal net svarbesnis nei ratas – kur čia bevažiuosi, kai gali klestelt ant IKEA kėdės, įsijungti Google Street View ir štai jums ir prašom – gali keliauti po visą pasaulį, taip ir nepakėlęs savo sėdimosios. Na, nebent eini į šaldytuvą.
Pamenat kultinį „Kovos klubą“ – Jackas sėdi tualete ir varto IKEA katalogą: I would flip and wonder, „What kind of dining room set defines me as a person?“ It used to be Playboys; now – IKEA.
Žinot kame IKEA paslaptis?
Pasirodo viskas yra galvoje.
Mokslininkai nustatė, kad IKEA sėkmės paslaptis yra ta, kad vartotojas baldus sukonstruoja pats, tokiu būdu jis prie jų emociškai prisiriša, nes į baldo atsiradimą buvo įdėta pastangų, o kartais ir nemažų (kiek šiuolaikinių biuro kirstukų žino į kurią pusę užsisuka varžtas?)
O kadangi emocinis prisirišimas yra nelabai ilgaamžis (50 proc. porų išsiskiria, pamenat?), tai pasibaigus prisirišimui prie spintelės ar sofos kokios – galima lengva ranka jas išmesti ir nusipirkus susikonstruoti naujas.
Jei viskas nebūtų galvoje – IKEA‘ai bankrotas būtų garantuotas. Nes kiek gi žmogui per gyvenimą reikia lovų?
Mano močiutė turėjo vieną.
Joje miegojo jos mama, joje miegant ją pačią pažadino ne-draugai ir pasiūlė nemokamą one way ticket tundros apžiūrėti. Toje lovoje mirė jos vyras.
Ir negali pasakyti, kad ta lova kokia nors ten ne ergonomiška. Anaiptol. Močiutė krisdavo į ją ir užmigdavo net nenusirengus („o kam rengtis, jei vėl reikės apsirengt ryte“? klausdavo, kai mes, miesčionys, bandydavom papasakoti, kad pasaulyje jau išrasti dviejų tipų drabužiai – dieniniai ir naktiniai.)
Tik nepagalvokit, kad aš nusiteikęs prieš IKEA kaipo tokią. Viskas su jais gerai. Geniali verslo idėja, padariusi savininką vienu turtingiausių pasaulio žmonių (nepaisant to, kad jis kaip galėdamas tai slepia). Daug darbo vietų, daug laisvo žemės ploto bulvėms nuo iškirstų medžių. Važiuos pas mus baltarusiai pirktis, latviai bei estai gal irgi važiuos.
Nothin‘ personal, just business.
Bet nereikia iš to daryti kažkokio ten ypatingai svarbaus įvykio, rašyti į naujienas, rodyti per kalbančių galvų dėžę, nes, viena krautuve daugiau ar mažiau, tai kažkokios reikšmingos įtakos neturi. Vis tiek visos jos pavirs į dūmą po kažkiek ten milijardų metų, kai Saulė išdegins visą helį ir taps Raudonąja Milžine.
Nes kai krautuvės atidarymas taip susvarbinamas, tūlas žmogelis gali imti ir susidaryti nuomonę, kad pasaulyje nieko nevyksta, kaip tik kad nuolatinė kova už mūsų gyvenimo prisotinimą mums (ir apskritai – niekam) nereikalingu šlamštu. O kai tūlas žmogelis susidarys tokią nuomonę, patikėkit manim, jo į IKEA net nemokamu autobusu nebenuvešite.
Taip kad atsargiai.
