Liūdniems Slibinams apie karves

Karvės – tai toks žemės ūkio įrenginys, gaminantis pieną, mėšlą, taipogi kitas karves (tik mažesnes).

Posakis „duosiu karvutei žalio šieno – o ji man balto pieno“ tik iš dalies atitinka tikrovę, kadangi šienas iš tiesų yra labiau pilkai-žalsvai-rudas. Žalios spalvos šienas yra nepakankamai išdžiuvęs – kyla rizika, kad suvežtas į daržinę jis pradės kaisti ir užsidegs. Todėl, jei yra bent menkiausias įtarimas, kad šienas yra podrėgnis – sukrovus į daržinę, ji reikia gausiai pabarstyti druska, kuri ištrauks drėgmę.

Grįžtant prie karvių – nors daugumai atrodo (manau, dėl gilaus akių žvilgsnio) kad tai yra protingas padaras, iš tiesų taip nėra. Karvių intelekto trūkumas pasireiškia joms aptikus įvairius su šienu ir žole nesusijusius maisto produktus, tokius kaip antai: popierius, kartonas, polietilenas, rankšluosčiai, laikraščiai, smulkūs buteliukai ir t.t. Mūsų kaime iš lūpų į lūpas buvo perduodama istorija, kaip vieną kartą karvės skrandyje buvo rastas žadintuvas.

Jei pastebite, kad karvė maitinasi nesankcionuotu maistu, reikia daryti taip:

a) dešine ranka čiupti karvei už šnervių (nebijokit, karvė nekanda, nes turi dantis tik apačioje)

b) kairę ranką kišti į gerklę (karvei).

Tokiu būdu galima operatyviai pašalinti svetimkūnį iš karvės stemplės. Proceso metu reikėtų saugotis karvės ragų.

Pagal karvės turimų ginklų pavojingumą ragai užima trečią vietą.

Antroje – kojos. Karvės spardosi ir visai neprastai. Ypač kliūva kibirui melžimo metu. Be to karvė gali visai neprastai numinti koją (žmogui). Ko pavyzdžiui niekada nepadarys arklys, kuris kažkokiu mistiniu būdu suvokia, kad nepadoru užlipti ant šeimininko. Esu matęs atvejų, kai apsvaigęs šeimininkas parpuola arkliui po kojomis ir pastarasis sugeba taip sumėtyt kanopas, kad žmogus lieka neužmintas, o tik pervažiuotas arklio traukiamo vežimo.

Pavojingiausias karvės ginklas yra virvė, kuria ji yra pririšta. Karvės virvė sudaryta iš trijų dalių. Virvės pirmas trečdalis – grandinė, kuria apsukami karvės ragai (paragės – jautriausia vieta, ypač palijus). Besiblaškančios vedamos karvės grandinė lengvai gali sulaužyti ranką ar sutraiškyti pirštą. Likusieji du trečdaliai virvės – virvė. Jei vesdamas karvę netvirtai laikote virvę rankoje – karvei pradėjus bėgti per jūsų delną traukiamos virvės trintis sukels 1000 laipsnių temperatūrą. Jei krapštysi nosį vesdamas karvę – gali užlipti ant virvės ir būsi pargriautas. Jei tikitės, kad karvė jūsų palauks, esate labai naivus. Kol jūs atsikelsite (ypač jei jums 80 metų), karvės ir pėdos bus ataušusios. Taigi teks eiti ratu per kaimynus ir atsiprašinėti už suvalgytus kopūstų daigus.

Virvės pabaigoje – vagelis. Tai toks metalinis strypas, kuris įkalamas į žemę, kad karvė turėtų ribotą mitybos zoną. Vagelis į žemę kalamas akmeniu. Jei akmuo netvirtas, jis skils per pusę ir jūs žiebsite delnu į metalą. Jei žemė minkšta – karvė įsibėgėjus gali ištraukti vagelį iš žemės ir jis skrisdamas oru gali įsmigti jums arba karvei į nugarą – priklausomai nuo to, kuris būsite vikresnis.

Prie nereitinguotų karvės pavojų priskiriama uodega – kuria, melžiant karvę, galima visai neprastai gauti per galvą, bei poravimosi šuolis – tai atsitinka tuomet, kai, kartą per mėnesį, rujojanti karvė pasijaučia jaučiu, o jus palaiko karve. Taigi, atsisukti nugara į karvę yra gana pavojinga.

Vasarą karvės maitinasi įvairiausia žole, beigi retkarčiais obuoliais, miltais, duona ir kitais maisto papildais.

Tam tikros rūšies žolės (pvz. jaunų dobilų ar liucernos) prisišlamšus karvė gali būti išpūsta. Išpūtimas įvyksta kai dujos, kuriomis karvė paprastai kelia šiltnamio efektą, susikaupia skrandyje. Tokiu atveju karvė tampa panaši į balionėlį su karvės galva ir uodega. Nuo tapimo mėsos produktais karvę galima išgelbėti trimis būdais:

a) jei išpūtimas silpnas, reikia vedžioti karvę aukštyn žemyn į kalną (netinka, jei gyvenate vidurio Lietuvos lygumose)

b) jei vidutinis išpūtimas – karvei į burną sukišti iš šiaudų susuktą ryšulį, išteptą riebalais su česnaku

c) sunkaus išpūtimo atveju – durti karvės pilvą specialia tuščiavidure adata.

Sėkmės.

Per dieną karvėms reikia 30-50 litrų vandens. Daug rentabiliau yra vandenį pristatyti karvei, nei karvę nuvesti prie vandens. Nuvesti dar nieko, nes ištroškus karvė gali pademonstruoti ir greitą bėgimą, kuris gali būti net greitesnis nei žmogaus (ypač jei jums 80 metų). Tačiau atgal nuo vandens telkinio nutempti karvę į ganyklą – gali būti mission impossible, nes vandens prisipliaupus karvė eiti labai neskuba. Ypač jei neatlieka tradicinio ritualo – išsituštinti (pardon, damos) į vandens telkinį iš kurio ką tik gėrė. Labai gerai, jei bandoje yra kokia nors mažiau užsispyrus individė – prie jos virvės galima pririšti kitų karvių virves ir ji tuomet jas nutemps 1 KG (karvės galia) jėga.

Tai štai kiek spėjau prisiminti klausydamas puikaus Liūdnų Slibinų pasirodymo per M.A.M.A apdovanojimus.

Slibinai apie karves