Kosmoso Beždžionės Jaunimo teatre | Fight Club

„Fight Club” – kultinis Chucko Palahniuko romanas, pagal kurį pastatytas vienas įsimintiniausių XX a. kino filmų.

Vidas Stipriai kitaip Bareikis neabejotinai turi kietus kiaušus, nes nutarė sukurti savąją „Kovos klubo“ versiją – ir ne kur kitur, o Jaunimteatry.

Visų pirma – jei jūs tikitės tradicinio old school spektaklio, kur vyrauja tik du vaidybos tipai – depresyvus monologas, su minutės ilgio pauzėmis arba isteriški riksmai (t.y. draminis dialogas) – tada spektaklis ne jums.

„Kovos klubas“ – tai chaoso išpažinėjų kronikos, nesitikėkit spektaklyje tvarkos. Jame visko daug, kaip Facebooke. Video projekcijos, būrys raumeningų mėgėjų iš gatvės, Svaras, kažkam nepatikusi gyva muzikos grupė, kartais trūkinėjantis garsas, masinės muštynės, itin plastiškas šokėjas scenoje, kurioje policijos vadui pjauna kiaušus.

Kita vertus, nors visko daug, pagrindinis krūvis tenka vienam žmogui – Pasakotojui, kurį dieviškai vaidina Ainis Storpirštis. Nepaisant, kad jam teko išmokti kalnus teksto, tai dar ir ant stogo teko užsiropšti. Taip, pirmos ir paskutinės 10 min. vyksta lauke. Ir tai, bene, stipriausias spektaklio įspūdis, kurį dar papildomai sustiprino pūga (primenu – aktorius vienmarškinis ant stogo).

Visas 3 su viršum valandas Storpirštis tiesiog idealiai blaškėsi tarp dviejų savo pasaulių – tarp what a fuck I am doing here veido išraišką nuolat nešiojančio vidurinės grandies vadybininko ir ekstazėje paskendusio tikinčiojo, kuris ką tik atrado savo naują dievą (Tylerį Durdeną).

Tylerį Durdeną vaidinusiems dviems aktoriams (na ir kas, kad du, pagrindiniam veikėjui šiaip ar taip viskas dvejinasi) – užduotėlė teko nemenka. Dovydui Stončiui teko padaryti kokį 30 atsispaudimų ir 10 prisitraukimų. Vainiui Sodeikai – pavaryti Al Pacino monologą tikrai ne blogiau nei pats Al Pacino.

O svarbiausia – abiem vyrukams teko įsikūnyti į visiškai laisvo žmogaus vaidmenį. Čia tai užduotėle. Ne kiekvienam.

Marlą Singer vaidino Elzė Gudavičiūtė (edit: pasirodo, kad Agnė Kaktaitė. Bet tikiu, kad ir Elzė cigaretės neišmestų), kuriai per spektaklį teko surūkyti kokį pakelį cigarečių, o kulminacija tapo bučinys, tuo pačiu lūpomis perduodant veikiančią cigaretę Pasakotojui. Neiškrito!

Taigi jei dar nenupirkot gimtadienio dovanos savo bosui – galit paskubėti.

Galėsit iš balkono stebėti ar jis juoksis iš kultinės scenos, kai Tyleris prikenkė snobams, pas kuriuos dirbo pobūvių organizatoriumi, o amžinai dėl ko nors sunerimęs Rupertas-Pasakotojas jo klausia, kas bus jei darbdaviai sužinos. Taileris kaip didžiausią paslaptį atskleidžia: „atleis iš darbo!”. Viskas vyksta taip įtaigiai, kad nejučiom patiki, kad jei tą pačią minutę būtum ir tu atleistas – tai tikrai būtų geriausias tavo gyvenimo įvykis.

Taip kad, garbieji recenzentai – nesikabinėkit per daug prie neprofesionalios neprofesionalaus aktoriaus Kosmoso Beždžionės nr. 14 veido išraiškos. Formos laikai baigėsi. Mona Liza trupa ir tuoj sudūlės. Ir niekas jos neprisimins, nes idėjos joje nebuvo.

O Vido Bareikio ir jo chebros (na ir dar Palahniuko) idėjos liks. Nes jie norėjo pasakyti tai kas jiems svarbu.

Ir tai – kas svarbu mums.

Todėl mes nesijautėm kaip žiūrovai.

Kiekviename iš mūsų buvo Tyleris Durdenas ir Rupertas, kurie dalyvavo spektaklyje pilnateisėmis aktorių teisėmis. Mes rėkėm ir verkėm, spjaudėm kraujais, siuntėm velniop savo bosus bei myžom į petražolių putėsius Michelin trijų žvaigždučių restorane.

Būtent todėl, spektaklio pabaigoje, stovint pūgoje, norėjosi staugti kartu su Kosmoso Beždžionėmis įsimaišiusiomis į minią – SERE, VISKAS VYKSTA PAGAL PLANĄ!!!