Anksčiau nebuvo knygų, vikipedijos, informacijos telefono ir sertifikuotų specialistų. Kai gyveni akmens amžiuje, apie gravitaciją, padidėjusio skrandžio rūgštingumo priežastis ar lyderystę galima buvo sužinoti iš patirties, bandymo būdu. Pavyzdžiui, meti kokosą į viršų, o jis krenta žemyn. Meti dar kartą, vėl nukrito žemyn. Tada meti akmenį į viršų. Tas taip pat nenustebina ir nukrenta. Reiškia, ne kokosas nemėgsta skraidyti, o visi objektai linkę kristi. Reiškia – tai dėsnis.
Arba, pavyzdžiui, sugebi kirsti mamutą vienu smūgiu. Esi toks vienintelis savo gentyje. Ateini pas vyriausią ir kerti jam. Vyriausias pasiduoda gravitacijos dėsniui (žymiai noriau, nes yra mažesnis už mamutą), vyriausiojo mėsingos patelės atitenka tau, o mamutą kirsti jau reikia rečiau, nes už tave tai daro kiti, silpnesni. Dar nežinai žodžio „lyderystė“, bet jau esi ją patyręs. Žinai, kad tai tikra ir tai veikia. O ko negali paaiškinti, tai sudievini. Va tau, prašom, dievas Saulė, dievas Mėnulis, dievas Griaustinis ir dievas Kažkokia Nesąmonė, naktimis išlendanti iš po akmens ir nuodais kandanti į kulną.
Po to buvo dantiraštis, pergamentai, bibliotekos, rašantys vienuoliai, prakaituojantys tipografai ir apsvaigę tipo rašytojai, programuotojai, sociologai, tyrimų autoriai, žurnalistai ir jais besivadinantys seniausios profesijos atstovai…. Ir po truputį pasiekėm informacijos amžių. Ir ką? Dabar jau žinom viską? Galim žinoti?
Mes maudomės informacijoje kasdien. Dalis to, kame mes mirkstam yra:
Reklama. Taip, taip, be abejo, tu ja netiki. Bet juk ant tavo skalbyklės stovi miltelių maišelis su „nandoalelėmis, kurios dekoduoja dėmę ir iškrausto ją iš drabužio be galimybės apskųsti nutarimą„. Nenuostabu, nes reklama dažnokai būna vienintelis informacijos šaltinis apie tam tikrą produkto rūšį.
Televizija. Ji vis dar pelno tam tikrą pasitikėjimą. Matėte rusišką televizijos kanalą REN TV? Ten ufologijos mokslų daktaras patvirtina mėnulio auros tyrimų rezultatus: naciai iš tikro gyvena anoje mėnulio pusėje. Galima drąsiai įvesti apyvarton terminą „LSD dokumentika“. Jei norisi subtilesnių pramogų, galite pasižiūrėti skirtingų šalių žinias ir ieškoti panašumų.
Spauda. Lietuvos spaudą seniai laikas leisti rulonais. Ir be teksto. Tada joje atsiras žymiai daugiau tiesos.
Internetas. Čia dominuojančią poziciją okupuoja viena tiesa – populiarumo lygis. Pavyzdžiui, jei tavo tinklapis konkurse surinko daugiausia like’ų, tai jis yra geriausias tinklapis. Nesvarbu, kad dauguma balsuojančiųjų net nežvilgtelėjo į tinklapį. Juk jiems patinki tu, tai ir tavo tinklapis yra neblogas. Ko gero. Turbūt. Ai, koks skirtumas, negi gaila. Tai nesupratau, tavo tinklapis geriausias, ar ne?
Atmesk dar verslo ir politikos viešųjų ryšių kampanijas, begalinius pletkus, propagandą, visus lokalios svarbos pusdievius blogerius su savo patinusiom subjektyviom nuomonėm…. Kas lieka?
A, pamiršom juk apie sertifikuotų specialistų vertinimus. Kaip tik vakar tyčia ieškojau skalūninių dujų gavybos Lietuvoje šalininkų ir priešininkų argumentų. Visi turi skaičiavimus, tyrimų rezultatus ir specialistų išvadas. Tad, 19:45 buvau jau už skalūninių dujų gavybą, 21:10 – prieš skalūninių dujų gavybą, o 22:55 nusispjoviau ir be nuomonės nuėjau miegoti.
Panašu, kad laikas vėl mėtyti kokosą į viršų ir melstis „Šventoji Nesąmone, iššliaužianti naktį iš po akmens ir kandanti savo internetiniam bloge nuodais į kulną! Meldžiu, duok man ramybę!„.
Tai vat klausimas – ar informacijos problema, kad negali apsispręsti, kas yra gerai/blogai?
O gal čia autoriteto stoka?